Tokios tikrovės, kurioje politika ir kriminalas susitapatina, pasirodo, Lietuvoje pasiilgęs ne vienas. Vykę savivaldybių ir mero rinkimai rodo, kad galima papirkti, pirkti balsus, o savivaldybių tarybos nariais ir merais siekia tapti nusikaltėliai bei aferistai. Todėl nekeista, kai socialdemokratas Alytaus meras, lyg koks atsėdėjęs 15 metų griežto režimo kalėjime vagis- autoritetas siunčia Lietuvą kalinio žargonu, dar priedo ciniškai mestelėdamas, kad jam svarbiausia pasidaryti milijoną ar du.
Tokias pačias mintis kelia ir reakcijos į šauktinių kariuomenės sugražinimo projektą. Lietuvos sporto grandas bei pasididžiavimas A. Sabonis leidžia sau viešai pajuokauti, kad padarys viską, kad išsuktų savo žaidėjus nuo karinės prievolės. Ne vienas ir ne du jaunuoliai mąsto panašiai. Ten, kur politinė korupcija, lygybei vietos neatsiranda.
Taip pat ir lyčių lygybei. Pavyzdžiui, Lietuvos Seimo pirmininkė L.Graužinienė į siūlymą privalomai tarnybai kviesti ir moteris, pakomentavo šitaip: „Merginų ir moterų pareiga gimdyti vaikus, ateities savanorius ir karius“. Jai pritaria ir premjeras socialdemokratas A. Butkevičius. Kaip suprasti tokį pareiškimą, tiesiogiai susišaukiantį su oficialia Rusijos ir mūsų dešiniųjų talibų konservatyvia šeimos politika?
Privalomosios karinės tarnybos projektas atvėrė ne tik duris sveikam patriotizmui bei jo ugdymui, bet, deja, ir korupcijos žaizdas ant visuomenės kūno. Anoniminiuose komentaruose ir viešai taip pat, nesibodima patarinėti, kokiais būdais galima išsisukinėti iš kariuomenės.
Aš puikiai žinau būdus, padėsiančius išsisukti nuo kariuomenės, bet tam teks praleisti bent pusę metų psichiatrinėje ligoninėje. Mes, 1970 metų Kauno hipiai taip padėdavome jaunuoliams bėgti iš okupacinės sovietų kariuomenės, arba nuo juos išsisukti. Tuo metu man nė į galvą neatėjo mintis, kad ateityje bus bandoma išsisukinėti nuo laisvos, demokratinės Lietuvos karinių pajėgų. Ypač, kai virš Lietuvos kabo reali V. Putino Rusijos karinė grėsmė. Štai kokios pasekmės laukia šalies, kurioje į patriotinį-pilietinį ugdymą buvo žiūrimą kaip į nesąmonę. Estija ir šioje srityje vėl mus lenkia.
Kriminalo sąsajos su politika veda į nelygybe grįstą visuomenę. Mūsų valstybė pagal korupcijos lygį yra 39 vietoje iš 175 šalių. (2014, „Transparency International“. Korupcijos suvokimo indekso (KSI) tyrime Lietuvai skirti 58 balai iš 100 galimų.) . Reikia konstatuoti, kad užpernai Lietuva užėmė 43 vietą.
Palyginimui, Estijai skirti 69 balai ir 26 vieta iš 100 galimų. Danija – 92 balai. Anot „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo S. Muravjovo, jei norima ateityje Lietuvą matyti tarp ES skaidrumo lyderių, mūsų politikai ir valstybės tarnautojai turėtų padaryti keletą namų darbų: „Iš esmės sumažinti kyšininkavimo mastus ir politinės korupcijos lygį šalyje bei užtikrinti didesnį sprendimų ir duomenų atvirumą.
Vienas svarbiausių darbų – padaryti skaidresnę lobistų veiklą, geriau prižiūrėti interesų konfliktus, ir tinkamai apsaugoti pranešančius apie korupciją“. Taigi, kaip ir šiandieninėje Rusijoje (27 balai ir 136 vieta), taip ir Lietuvoje korupcija ir politika vis dar žengia ranka rankon. Todėl nenuostabu, kad pasitikėjimas Seimu niekaip nedidėja. Nenuostabu, kad atsiranda politikai, kaip jau minėtas Alytaus meras J.Krasnickas, šokiruojančiai ciniškai bei atvirai kalbantis apie jo buvimą politikoje tikslą – pinigai, daug pinigų.
Ne vienas bendrapilietis nusivilia. Viešoje erdvėje jau pasirodė pavojingi savo esmę klausimai, kaip antai „Kodėl mes neturime tokio B. Nemcovo“, arba „Kodėl neturime V. Putino“. Šie klausimai alsuoja demokratijai, pilietinei visuomenei iš principo svetima rusiškos autoritarinės kultūros tradicija. Ta, kurioje tikima, kad vienas žmogus gali išgelbėti visuomenę nuo žlugimo. Nesvarbu, ar tas žmogus diktatorius ar humanistas.
Ne veltui buvęs Rusijos vyriausybės narys Sergejus Stepašinas pareiškė, kad B.Nemcovo nužudymas – V.Putino priešų mėginimas destabilizuoti padėtį šalyje. V.Putino ruporas D.Peskovas savo ruožtu stengiasi sumenkinti B. Nemcovo svarbą, sakydamas, kad: „Palyginus su V.Putinu ir bendrai Rusijos valdžios reitingus, tai B. Nemcovas buvo šiek tiek populiaresnis nei statistinis šios šalies pilietis“. Ar suprantate, kas tuo buvo pasakyta?
Šiems V.Putino režimo atstovams patiems nesuvokiant, jie pripažino, kad net vienas žmogus gali apversti aukštyn kojom režimą. Kitaip tariant, V.Putino Rusijai išties kažkas labai negerai, tiek negerai, kad net bijoma vieno žmogaus. Todėl ir siunčiama armija į Maskvos centrą.
Demokratijoje vienas žmogus, turintis protingo, demokratiją išpažįstančio lyderio savybes yra svarbus, be abejonės. Visgi turime tokio žmogaus ar partijos valdžioje kontrolės mechanizmus, leidžiančius be revoliucijos išvengti vieno žmogaus valdžios uzurpacijos.
Lietuvoje esame demokratinio mentaliteto kūrimo procese, todėl ypač svarbu, kad politika ir korupcija (kriminalas) nesusitapatintų. Bet tam reikia trijų tikslų įgyvendinimo: politinės korupcijos sunaikinimo, teisės viršenybės ir socialinio teisingumo. Kad įgyvendinti tuos trys tikslus, būtina viena prielaida: asmeninė drąsa nepasiduoti korumpuotai aplinkai.
Kaip nepasidavė B.Nemcovas. Tik tada turėsime visuomenę, kuri be jokios abejonės stos į savo valstybės pusę.
