„Esu iš Sirijos ir tai, ką pamačiau šiame muziejuje, mane šokiravo. Mano šalyje taip pat buvo nužudyta tūkstančiai žmonių, jie mirė baisiose kančiose...“ – tokios lankytojų mintys nugulė į storas Genocido aukų muziejaus svečių knygas.
Sirija, Azerbaidžanas, Jungtinės Amerikos Valstijos, Naujoji Zelandija, Kinija, Japonija – tai tik kelios šalys, iš kurių atvykę turistai lankėsi šiame muziejuje.
„Nesakysiu pavardės – pas mus dar veikia KGB“
„Į Vilnių atvykau kaip turistas, labai seniai norėjau čia užsukti“, – sakė 27 metų studentas Aleksejus iš Minsko. Vaikinas kaimyninės Baltarusijos sostinėje studijuoja inžineriją.
Muziejaus koridoriuje sutiktas jaunuolis atviras: „Tai, ką pamačiau, mane nustebino, taip pat nustebino ir faktas, kad tokia vieta tapo muziejumi. Mano šalyje tai būtų neįmanoma, nes juk žinote, jog KGB tebeveikia“, – tai pasakęs vaikinas šyptelėjo ir iš karto pridūrė, kad savo pavardės nenorėtų atskleisti.
Aleksejus tikino, kad sugrįžęs būtinai draugams papasakos įspūdžius iš muziejaus, ir neabejojo, kad jie taip pat kada nors jame apsilankys, mat į Vilnių keliauja tikrai dažnai.
Vaikai iš Japonijos verkė
Genocido aukų muziejuje jau dvidešimt metų lankytojus pasitinkantis ir išlydintis gidas Ričardas Padvaiskas pasakojo, kad per du dešimtmečius pasikeitė ne tik pats muziejus, bet ir jo lankytojai: „Po Nepriklausomybės atkūrimo žmonės domėjosi istorija, kuri buvo vakar, o dabar domisi istorija, kuri buvo 20 metų. Anksčiau lankytojams bent dalis šios istorijos buvo žinoma iš kaimynų, giminių artimųjų, o dabar muziejuje jau kalbame apie kitą laikmetį – vieniems tai vakarykštė diena, o kitiems – jau kelių dešimtmečių istorija.“
Kalbėdamas apie lankytojų reakcijas į gidų pasakojimus apie tai, kas vyko už kalėjimo sienų, R.Padvaiskas sakė: „Kolegės vedamos ekskursijos metu žudymo ir šaudymo kameroje apsilankiusi japonų moksleivių grupė verkė. Nors tai svečiai iš labai tolimos šalies, jie puikai suprato mūsų tautos kančias. Pamenu dar vieną atvejį, kai vaikai atėjo su šventiku ir paprašė leidimo pasimelsti. Mačiau jų veidus ir supratau, kad melsdamiesi jie labai išgyvena dėl tų žmonių, kurie čia buvo nužudyti“, – pasakojo R.Padvaiskas.
Pasak pašnekovo, neretai atsiliepimus apie tai, kokį įspūdį paliko apsilankymas muziejuje, turistai pateikia muziejaus tinklalapyje tik po tam tikro laiko: „Dažnai tenka skaityti atsiliepimus, kad tris dienas po apsilankymo muziejuje žmogus negalėjo atsitokėti. Būna taip, kad žmonės tik sugrįžę namo sugeba suprasti gautą informaciją ir tuomet juos aplanko jausmas, kaip gera gyventi savo šalyje, kur nėra tokių baisių dalykų“, – kalbėjo pašnekovas.
Sugrįžta ir buvę kaliniai
Pašnekovas pasakojo, kad muziejuje apsilanko ir tie žmonės, kurie anksčiau šiose patalpose buvo sulaikyti ar kalinti: „Reguliariai pas mus apsilanko Nijolė Sadūnaitė. Ji čia buvo kalinama dar 1987 metais. Ateina dažnai su svečiais, kuriems tikrai turi ką papasakoti. Būna ir tokių žmonių, kurie atvyksta, tyliai stebi aplinką ir tik paskui prasitaria, kad jau teko čia būti. Praėjusią savaitę vienas lankytojas prisipažino, kad jį labai žiauriai kankino 1986 metais, kai oficialių leidimų kankinti žmogų nebuvo, bet ne paslaptis, kas iš tiesų vykdavo kalėjimuose.“
Pasak gido, užsieniečiai paprastai mūsų muziejų vertina tikrai daug geriau nei lietuviai – pastariesiems nuolat ko nors trūksta ar jie yra kuo nors nepatenkinti. Pašnekovas neslėpė, kad dažnai apsilankymai muziejuje paskatina svečių diskusijas apie istoriją.
„Kad kartais laikmečio vertinimas nesutampa, nieko nuostabaus, mat priekaištų išgirstame ne tik iš rusų, mat kolegos iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Izraelio kritikuoja mus aršiau nei rusai. Jie mano, kad pats žodis „genocidas" tinkamas tik kalbant apie Holokaustą. Mes žodį „genocidas“ suprantame ne tik kaip lietuvių tautos, bet ir kitų tautų naikinimą – armėnų genocidą, holodomorą Ukrainoje“, – kalbėjo pašnekovas.
Jautriai reaguoja baltarusiai
Pasak R.Padvaisko, skiriasi iš Rusijos ir Baltarusijos atvykusių žmonių įspūdžiai ir nuomonės. „Jaunimas, kuris nori, kad Baltarusija būtų integruota į Europą, puikiai supranta, kad jų laukia panašios kameros Minske, tad jie jautriau kalba šia tema, Rusijoje padėtis šiek tiek kitokia.“
Į klausimą, ar nepasitaiko atvejų, kad į muziejų atėję lankytojai būna nusiteikę pramogauti, o pamatę šaltus rūsius ir niūrius koridorius nustemba, pašnekovas atsakė: „Dauguma studentų ir moksleivių apie tai, kas buvo KGB, įsivaizduoja tik iš pigių Holivudo filmų, ir jie tikrai bando ieškoti pramogų. Buvo grupių, atėjusių lyg į karnavalą – su tamsiais akiniais ir pan. Kai pradedame pasakoti, kas čia vyko, žmonės supranta, kad tai ne vieta pramogoms“, – pasakojo gidas.
Ne gąsdinkime, o iš karto primuškime
G.Padvaiskas užsiminė, kad neretai mokytojai, vos pravėrę muziejaus duris, prašo gido, kad jis savo pasakojimu jaunuosius lankytojus nors šiek tiek pagąsdintų: „Tuomet pedagogams pasiūlau: gal nesivarginkime ir negąsdinkime, geriau iš karto primuškime“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad dažnai ne tik mokinai, bet ir mokytojai įsivaizduoja, kad atėjo į siaubo muziejų.
„Moksleiviai tikisi palakstyti koridoriais, užsitrenkti kamerose, o tai įmanoma, nes kampe miegantys muziejaus darbuotojai, kurie privalo užtikrinti tvarką, yra senyvo amžiaus moterys. Pabudintos vaikų triukšmo jos ima kudakuoti ir taip mokiniams sukelia dar daugiau juoko“, – ironiškai mokinių apsilankymų kasdienybę piešė R.Padvaiskas. Ir pridūrė, kad svečiai iš užsienio visuomet elgiasi mandagiau.
Pašnekovo teigimu, Lietuvos moksleiviai išlepinti ir nevengia to parodyti, nesileidžia būti drausminami nei mokytojų, nei muziejaus darbuotojų. Tiesa, kartais gidą stebina ir pedagogai, kurie visos ekskursijos metu diskutuoja, ką po apsilankymo muziejuje nusipirks „Akropolyje“, o į muziejaus darbuotojų pastabas, kad kuris nors moksleivis, trankydamas kameros duris, netrukus tarp grotų prisispaus pirštus, reaguoja abejingai.“
Kuriame aukšte dirbo J.Stalinas?
Gidas atviravo kartais sulaukiantis tokių klausimų, nuo kokių plaukai šiaušiasi. „Šokiruoja, kai prestižinės sostinės gimnazijos moksleivė klausia: „Ar jau partizanų nebėra?“, o išgirdusi atsakymą, kad šių žmonių gyvų jau yra nedaug, dar kartą teiraujasi: „Ar jie dar kovoja?“ Ne mažiau žavi klausimas: „Kuriame aukšte dirbo Josifas Stalinas?“ Tai tik keli pavyzdžiai, kai į kausimus labai sunku atsakyti.
Tiesa, dažnai klausiama, ar pastate gyvena vaiduoklių, tad tenka atsakyti, kad kartais vertėtų bijoti ne numirėlių ar vaiduoklių, o gyvųjų. O į klausimą, kaip galiu dirbti būtent šį darbą, juokaudamas paaiškinu, jog tai darau dėl itin didelio atlyginimo, dar padeda narkotikai ir alkoholis“, – ironizavo pašnekovas.
Gidą visuomet šokiruoja, kai po kameras vaikščiodami moksleiviai laido juokelius, kad mielai čia apsistotų, nes lyg ir viskas patogu – štai stovi lova, kurioje galima nusnūsti. „Jie neįsivaizduoja, ką reiškia kalėjimas, tad paaiškinu, kad patekus į kalėjimą veikiausiai tektų miegoti po lova, skalbti kitų kalinių kojines ir tą vandenį gerti... Tik tokiais pavyzdžiais galima paskatinti pagalvoti, kad kalėjimas gali būti ne tik toks, koks vaizduojamas šiuolaikiniuose filmuose“, – kalbėjo gidas ir pridūrė, kad jei moksleiviai savo akimis pamatytų kalėjimo prižiūrėtoją, velkantį negalintį paeiti kalinį, suprastų, kokį siaubą išgyveno KGB kalėjime kalinami žmonės.
Pralinksmina bilietų kaina
Kasmet KGB muziejuje apsilanko kiek daugiau nei 40 tūkst. lankytojų, svečius iš užsienio ne mažiau už pačią ekspoziciją pribloškia ir muziejaus bilieto kaina.
„Mūsų muziejaus kainos nesuprantamos užsieniečiams, jie dažnai klausia, ar penkiolika eurų – vienam žmogui, ir lieka nustebę, kai gauna atsakymą, kad tokia suma – 21-am lankytojui“, – sakė pašnekovas.
