Nepaisant užimtos aukštos, ketvirtos, vietos per rinkimus, kurios dabar neįmanoma būtų pasiekti jokiai naujai partijai, visuomeniniai rinkimų komitetai, vis dėlto, nėra vientisas organiškas darinys. Tai daug įvairių struktūrų, atsiradusių per šiuos rinkimus praktiškai kiekviename rajone ir mieste, o kai kuriuose jų buvo net keletas. Šie dariniai neturi jokių tarpusavio sąsajų, todėl juos vertinti, kaip vienetą, neteisinga.
Vargu, ir ar šie junginiai galės būti kokio nors vientiso nacionalinio politinio darinio užuomazga, nors kai kurių jų kūrėjai gal ir kėlė sau tokį tikslą. Didžioji dalis į juos įsitraukusių asmenų liks, matyt, vietos politikos lygmenyje, tačiau neatmetama galimybė, kad kai kurie iš jų per apygardas ateityje bandys pakliūti ir į Seimą.
Kai kurių rajonų, miestų lygmenyje šie dariniai jau dabar tapo labai svarbiu reiškiniu, o, pavyzdžiui, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje užėmė pirmajame rate lyderių pozicijas. Toks iššūkis negalėjo nesunervinti kai kurių partijų.
Kyla klausimas, ar šie politikai yra teisūs, įvardindami visuomeninius rinkimų komitetus, kaip oligarchų keliamą grėsmę, ar vis dėlto, tik sutirština spalvas, nenorėdami susitaikyti su pozicijų praradimu kai kuriuose strateginiuose jiems miestuose, kaip, pavyzdžiui, Kaune, kur tikrai už suformuoto visuomeninio rinkimų komiteto stovi įtakingas verslo žmogus.
Iš pradžių turime suvokti, kodėl tokie visuomeniniai rinkimų komitetai atsirado. Savivalda turėtų būti ta valdžia, kuri yra arčiausiai žmonių, todėl būtent savivaldos lygmenyje turėtų varžytis ne tiek partijų politikai, ne jų sąrašai, o asmenybės, kurios turi vietos gyventojų pasitikėjimą.
Bet šalies partinis politinis elitas labai bijo priimti sprendimą, leidžiantį savivaldybių tarybų narius rinkti tik rinkimų apygardose, o ne pagal partijų sąrašus, todėl ieško būdų, kaip tai pakeisti, kad neatsisakyti sąrašų monopolio. Nors, aišku, piliečių, gyvenančių tam tikroje vietovėje, ryšys yra daug stipresnis su konkrečiais asmenimis, kurie gali atstovauti interesus, nei su sąrašais.
Savivalda yra mažiausiai partinės politikos ir ideologijos klausimus atspindinti politinio gyvenimo sritis. Čia neretai partijos labiau asmeniniu, o ne vertybiniu principu sudaro įvairias koalicijas ir kiekvienu klausimu susiformuoja dažnai visai skirtingos interesų sąjungos. Kad ir kiek tvirtintume, kad politika yra partinės veiklos dalis, būtent savivaldoje, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Seimo, tai galėtų būti aktyvių piliečių, nesvarbu priklausančių kuria nors partijai ar nepartinių, veiklos sritis.
Yra dar viena priežastis, kodėl tie visuomeniniai rinkimų komitetai savivaldybių lygmenyje atsirado. Lietuva, dar nesukūrusi stabilios, skaidriai veikiančios, turinčios glaudų ryšį su visuomene, atsakingos ne tik partijų vadovams, bet ir piliečiams partinės sistemos, nutarė ją uždaryti, užkonservuoti, kaip stiklainį su korupcijos pelėsiu. Dabar nacionalinėje politikoje gali veikti tik tos partijos, kurios gauna finansavimą iš valstybės biudžeto. Kitai partijai į nacionalinį lygį patekti labai sunku.
Tai galėtų padaryti tik jėga, suradusi kokį nors labai galingą, neskaidrų finansavimo šaltinį, gal net ir ateinantį iš už mūsų valstybės ribų ir sutiktų juo naudotis. Tokia situacija yra gana pavojinga valstybei. Atsakingi piliečiai, smerkiantys išbujojusią Lietuvoje partinę korupciją, žinoma, nesiims neskaidrių finansavimo šaltinių, kad tik patekti į politiką, bet gali atsirasti ir tokių, kurie užkibs ant šio finansinio kabliuko. Neturėdami reikiamo rinkimams pinigų kiekio, atsakingi individualūs piliečiai, jeigu ir pabando rinkimuose dalyvauti, patiria dažnai pralaimėjimą, nes paskęsta iš biudžeto remiamų partijų politinės kampanijos ir reklamos jūroje. Jų tiesiog žmonės nemato.
Ši situacija susidarė prieš rinkimus į Seimą, kai buvo priimtos svarbios pataisos dėl partijų finansavimo. Bet atlikus tik vieną veiksmą iš galimų dviejų, susidarė iškreipta, uždara partinė sistema, veikianti favoritizmo principu ir paneigianti lygias galimybes dalyvauti politikos procese visiems galimiems dalyviams. Antras žingsnis, kuris žengtas Lietuvoje nebuvo, tai siūlymas nedrausti politikos dalyviams, kurie negauna paramos iš biudžeto, ir toliau imti ją skaidriai iš juridinių asmenų, t.y. iš verslo. Politinis gyvenimas turi dvi perspektyvas: arba išsivalys pats arba uždarytoje partinėje sistemoje ims pūti, ką pastaruoju metu matome. Puvimo proceso tokioje situacijoje bus mažiau paliestos partijos, kurios leis savo viduje įlieti naujo kraujo.
Panaši situacija yra ne tik nacionaliniame lygmenyje, bet ir Lietuvos miestuose bei rajonuose. Ten daug kur jau ne pirmą kadenciją karaliauja tie patys žmonės ir tos pačios partijos. Piliečiams palikta galimybė būti tik šios sistemos pavaldiniais. Jeigu jie nesutinka, ieško teisybės ir priešinasi tokiai padėčiai savo miestuose ar rajonuose, jiems sudaromos sunkios sąlygos net elementariam egzistavimui. Juk viskas šiuose rajonuose, pradedant nuo ir taip minimalių įsidarbinimo galimybių ir baigiant socialine pagalba, švietimo, gydymo įstaigomis, žiniasklaida ir net policija yra tų pačių kelių asmenų ar vienos, o gal ir kelių vietos valdžią sugriebusių partijų rankose.
Verslas taip pat turėjo iki šiol prisitaikyti prie tokio vietos partinio gyvenimo taisyklių. Verslo žmonės remdavo atskirus politikus partijose ar partijas, tikėdamiesi vėliau gauti ir dividendų, kai savivaldybės politikai skirstys vietos biudžetą ir užsakymus.
Suvokiant, kad politinis gyvenimas savivaldybių lygmenyje sustingo (valdančių partijų ir lyderių kaita ten minimali) ir ima pūti nemažiau, nei nacionaliniame lygmenyje, kas gresia ir pačiai valstybei, buvo leista atsirasti naujiems dariniams vietos lygmenyje.
Bet būtų anksti džiūgauti, kaip daro kai kurie mūsų aukštosios valdžios žmonės, neretai visuomeninį gyvenimą suprantantys tik per kišeninės, tarnaujančios valdžiai visuomenės prizmę, kad visuomeninių rinkimų komitetų pasiekta bendra ketvirtoji vieta savivaldos rinkimuose yra pergalė aktyvių piliečių ir vietos bendruomenės.
Kai kuriuose miestuose, kaip pavyzdžiui, Panevėžyje, matyt, tikrai taip. Bet neretai šia galimybe, visų pirma, pasinaudojo įtakingas vietos verslas, nusiuntęs į valdžią savo atstovus, davęs jiems finansinę paramą, o kai kur ir patys nusprendę eiti į valdžią.
Tai nepatinka partijoms, nes kelia joms naują, nereikalingą konkurenciją. Jos buvo įpratusios, kad verslas tik per jas reikštų savo interesus. Kai kurie politikai prie naujovių prisitaikė ir ėmė patys vadovauti visuomeniniams rinkimų komitetams.
Išskyrus mažas išimtis, nedaug kur visuomeniniai rinkimų komitetai, sudaryti visų pirma, piliečių iniciatyva, be aiškaus ar užslėpto verslo paramos, sugebėjo pasiekti rimtesnę pergalę.
Visuomenės, piliečių atstovai, vietos bendruomenių lyderiai, kurių labui ir turėjo būti sukurtas šis naujas elementas savivaldos politiniame gyvenime, pasijuto dabar tarsi suspausti dviejų galingų replių: milijonais iš valstybės biudžeto finansuojamų partijų interesų vietos gyvenime ir nemažiau pinigų turinčio verslo, kurio paramą, kuriant visuomeninius komitetus, valstybė gali mažiau kontroliuoti.
Vis dėlto, ši nauja situacija sukuria ir naujas galimybes aktyviems žmonėms, kurie nedalyvauja partijų gyvenime, nenori ar negali į jį įsijungti. Jiems atsivėrė naujas kelias tai padaryti per visuomeninius rinkimų komitetus, remiamus įtakingo verslo ar ne, kad galėtų dalyvauti savo rajono ar miesto reikalų tvarkyme. Tik nuo jų sąžinės bei atsakomybės priklauso, ar jie sutiks tapti vietos verslo interesų reiškimo įrankiu, kaip anksčiau galėjo tapti valdančios rajoną partijos interesų tarnautojais. Ne vienas ir partiją rinkosi pats arba būdavo priverstas pasirinkti pagal tą, kuri buvo valdžioje.
Deja, mūsų valstybėje nėra sukurti mechanizmai aktyviems piliečiams dalyvauti savivaldoje, kas yra ne merai ar savivaldybių tarybos, kaip neteisingai kartais yra galvojama, o vietos gyventojų santykis su šia valdžia, jų galimybė dalyvauti savo miesto, rajono gyvenime. Suprasdamos šį iššūkį, ir partijos pasiūlė į savo rinkimų sąrašus įjungti visuomenės žmonėms. Todėl ši konkurencija buvo gana teigiama.
Dabar ir partijų, paremtų milijonais iš valstybės biudžeto, ir visuomeninių rinkimų komitetų, jeigu jie buvo paremti įtakingo verslo lėšomis, galimybės tapo panašios.
Nepajėgiančios lygiaverčiai konkuruoti gali kaltinti tik pačios save ar savo atstovus. Bet tokios galimybės, manau, sąmoningai sudarytos tik savivaldybių lygyje, kad neįtakotų nacionalinės politikos. Ir savivaldos lygyje, matyt, turėtų ir likti. Suvokiant, kad tuo verslas gali pasitenkinti, kur interesų nemažiau, nei nacionaliniame lygyje. Kaip matome, visuomenės, piliečių interesai šiame sprendime ne patys svarbiausi.
Bet ar teisūs yra politikai, kurie tvirtina, kad jau šiandien visuomeniniai rinkimų komitetai tapo oligarchų interesų reiškimo priemone? Kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai. Yra ir verslo žmonių, taip pat įtakingų, kurie jaučiasi nemažesniais savo valstybės piliečiais, nei politikai, dalyvaujantys partijose ar visuomenininkai.
Tokius kaltinimus visuomeniniams rinkimų komitetams išsakantys politikai yra teisūs lygiai tiek pat, kiek teigiantys, kad tada, kai buvo leidžiamas partijų finansavimas iš verslo lėšų, partijos galėjo tapti, o gal ir buvo oligarchų bei įtakingo verslo įrankiu, nors, matyt, buvo ir yra tiek sąžiningų, tiek ir korumpuotų politikų. Nežinia tik, kaip yra su tomis partijomis. Panašu, kad daugelis buvo užkrėstos korupcijos grybo.
