Per artimiausius mėnesius į Lietuvos miestus atvyks S.Pjecha, M.Šufutinskis, J.Vaenga, grupė „Na Na“, dainininkė MakSim ir kiti įvairaus plauko Rusijos popmuzikos atlikėjai.
Tiesa, ne visi jie atvirai palaiko V.Putiną. Tačiau faktas kaip blynas: tą vakarą, kai prie Kremliaus buvo nušautas rusų opozicijos lyderis B.Nemcovas, Europos Sąjungos šalies sostinėje perpildyta arena klausėsi palankumą V.Putino politikai rodančių dainininkų.
Beje, Rusijos atlikėjų koncertų datos dažnai yra šalia Lietuvai svarbių švenčių – Vasario 16-osios arba Kovo 11-osios.
Kitas variantas – koncertuoti porą dienų prieš arba po sovietiniais laikais švęstų datų.
Mažai kas tiki, kad tai – sutapimai. Bet koncertų rengėjai dievagojasi, kad įtarimai apie Kremliaus kasą, iš kurios sušelpiami į Baltijos šalis tokiomis dienomis atvykstantys artistai, tėra fantazija.
Jie vyksta pas mus, mes – pas juos. Vilniuje ką tik įvyko atranka į Baltarusijoje vykstantį festivalį „Slavianskij bazar“ – tikrą slaviško popso orgiją su visais kirkorovais, moisejevais ir leontjevais.
Nemanau, jog į „Slavianskij bazar“ išrinktas M.Kavaliauskas serga didele meile Rusijos pramogų pasauliui.
Viskas paprasčiau – skirtingai nei krepšinis, nukirpęs bambagyslę su Rusija, mūsiškiai muzikos vadybininkai dar nėra prakirtę langų į Vakarų varžybas. Todėl atlikėjai važiuoja ten, kur gali nuvažiuoti. Tai lyg ir pasiteisinimas. Bet ar jis įtikinamas?
„Čia dar ne Rusija, Rusija toli“, – patriotinėje dainoje „Lietuvos valstybė“, kurią atmintinai moka dabartiniai keturiasdešimtmečiai, dainavo „Anties“ lyderis A.Kaušpėdas. Pažiūrėjus į koncertų afišas ir mūsiškių atlikėjų maršrutus norisi paklausti – ar tikrai?
