Šiemet šis barometras patikimesnis nei visada – rinkėjų aktyvumas beveik prilygo tradiciškai ties 50 proc. riba svyruojančiam rinkėjų aktyvumui parlamento rinkimų daugiamandatėje apygardoje.
Dar vienas kitų metų prognozių atspirties taškas – pernai vykę Europos Parlamento (EP) rinkimai.
Taigi kaip dabartinei opozicijai sekasi grąžinti politinę švytuoklę į savo pusę?
Po 2012 m. Seimo rinkimų beviltiškai atsilikę nuo dabartinės valdžios konservatoriai su liberalais per EP rinkimus šį atotrūkį sumažino iki maždaug pusantro šimto tūkstančių rinkėjų balsų, o šiemet skirtumą beveik visiškai panaikino.
Visoje šalyje už konservatorius ir liberalus per savivaldos rinkimus balsavo kone 360 tūkst. rinkėjų, o už tris valdančiąsias partijas – tik 20 tūkst. daugiau.
Bet tai lėmė ne pačios opozicijos išskirtinė veikla, skatinanti nuolatinį rėmėjų gausėjimą.
Pavyzdžiui, Liberalų sąjūdis, nepaisant puikaus jo pasirodymo šiemet Vilniuje, visos šalies mastu, palyginti su Europos Parlamento rinkimais, šiemet aukščiau nepakilo, surinkta netgi šiek tiek mažiau – apie 180 tūkst. – balsų.
Tuo metu konservatoriai toliau neišsivaduoja iš juos kankinančio sąstingio ir neišsiveržia iš ištikimiausiųjų rinkėjų rato, siekiančio kiek mažiau nei 200 tūkst. balsų. Negana to, šįsyk jie sugebėjo prakišti ne tik Vilnių liberalams, bet ir savo tvirtovę Kauną nepartinei kompanijai su verslininku V.Matijošaičiu priešakyje.
Viena kertinių konservatorių (beje, ne vien jų) problemų – lyderis. A.Kubilius, regis, jau nebegali patempti partijos jo linksniuojamų „proveržių“ kryptimi, bet geresnio vedlio partija neturi ir kažin ar artimiausiu metu turės.
Kas gi vis dėlto labiausiai lėmė, kad politinių svarstyklių lėkštės beveik susilygino? Bene labiausiai – tebesitęsiantis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ nuosmukis.
Kiek daugiau kaip per dvejus metus Darbo partija prarado apie 150 tūkst. gerbėjų. Jiems, matyt, trūksta į šešėlį besitraukiančio V.Uspaskicho, rinkėjus veikė ir „darbiečių“ vidaus rietenos, idėjų krizė, blaškymasis po Prezidentūros ir socialdemokratų kojomis, nesibaigiantys juodųjų finansų reikalai.
Dar skaudesnis „tvarkiečių“ krytis. Pirmiausia dėl to, kad per EP rinkimus jie, kartu su Liberalų sąjūdžiu buvę labiausiai kylančios partijos, per savivaldos rinkimus neteko apie šimto tūkstančių ištikimų rėmėjų.
Atrodo, daugelį žmonių neigiamai paveikė ir R.Paksas su ta pačia sąmokslo giesmele, ir triukšmingos viešos skyrybos su Mazuroniais, ir galimos politinės korupcijos skandalas.
Po savivaldos rinkimų jau net girdėti atsargių pranašysčių apie „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ laidotuves.
Bet šių partijų rinkėjai niekur nedings. Didelę dalį jų greičiausiai pasiims socialdemokratai, kurie ir tapo tikraisiais savivaldos rinkimų laimėtojais. Jie ne tik užėmė pirmąją vietą partijų rikiuotėje pagal laimėtų mandatų skaičių, bet ir padidino savo rinkėjų būrį beveik 20 tūkst. balsų iki kone 220 tūkstančių.
Tokių rezultatų per jokius rinkimus iki šiol nepavyko pasiekti tuo metu valdžioje esančiai partijai.
Žinoma, negalima nepastebėti, kad šįkart dar labiau susilpnėjo kairiųjų pozicijos didžiuosiuose miestuose, kur partiją irgi kankino vidaus rietenos ir lyderių badas.
Bet socialdemokratai pagrįstai gali tikėtis toliau likti partija, kuri pirmiausia pretenduotų tapti bet kokios valdančiosios koalicijos ašimi. Potencialių partnerių, skirtingai nei konservatoriai su liberalais, kairieji turi net keletą.
Be tų pačių „darbiečių“ ar „tvarkiečių“, socialdemokratų sąjungininkai ateityje gali būti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ar Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso blokas.
Dar vienas valdžios rezervas – tie, kuriems taip pat turėjo nubyrėti didelė dalis „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ balsų, – visuomeniniai rinkimų komitetai.
Politinių jėgų rikiuotėje per savivaldos rinkimus komitetai užėmė ketvirtąją vietą, visoje šalyje susižėrę per 120 tūkst. balsų. Vadinamieji visuomenininkai į mero rinkimų finišo tiesiąją išėjo ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose.
Tad tiek didžiausioms šių komitetų žvaigždėms, tokioms kaip buvęs policijos vadovas V.Grigaravičius, jau laimėjęs mero antpečius Alytuje, tiek kairiesiems gali kilti pagunda ir prieš Seimo rinkimus sukurti ką nors panašaus į buvusius A.Valinsko „prisikėlėlius“ ar „Drąsos kelią“.
Tokie pakeleiviai ypač praverstų dabartinėms opozicinėms partijoms.
Tačiau konservatoriai, matyt, kankinami pralaimėjimo Kaune nuoskaudos, jau prapliupo kaltinimais, kad šie komitetai – oligarchų įrankis. Prapliupo ir, atrodo, nepataikė. Mat dešiniųjų sąjungininkė prezidentė D.Grybauskaitė savo patarėjų lūpomis komitetus pagyrė kaip demokratijos atvirumo ženklą.
Neatmestina, jog Prezidentūroje puoselėjama idėja po būsimųjų Seimo rinkimų į vaivorykštinį būrį sutelkti konservatorius, socialdemokratus ir liberalus.
O gal tokia repeticija jau bus surengta dabar – sudarant valdančiąją tarybos daugumą Vilniuje?
