Jau džiaugėmės, kad Lietuvoje daugėja tėvų, kurie sūnums neleidžia žaisti su šautuvais ir neperka jiems tankų, o vyriškumą ugdo kitais būdais, pavyzdžiui, kovos menų disciplina. Tačiau šiandien pavienių subrendusių suaugusiųjų pastangos jaunąją kartą auginti be žiaurumo motyvų gali išnykti visuotinės agresijos brinkimo fone. Smurtinė kultūra valstybiniu lygiu laiminama.
Kita vertus, nėra ko stebėtis, kad karo dvasia Lietuvoje artėja prie apogėjaus. Juk kad kiltų vadinamieji neramumai: riaušės, kruvini susistumdymai, masinės pjautynės, užtenka tik turėti klastingą priešą. Nebūtinai iš išorės. Svarbiausia, tiesiog būtina jį turėti viduje.
Karas netrenkia per minutę, neatsiranda iš nieko ir tuo labiau – iš šventosios dvasios. Valstybė jį įkvepia ir ruošia, o banda, kaip kokie užsiundyti galvijai, jį pritraukia ir vykdo. O tada – kas ką ir dėl ko puola, už ką ar prieš ką kovoja, jau visai nebeturi reikšmės.
Ne esminis, vis dėlto vienas iš daugybės žingsnių karo link – šauktinių kariuomenė. Šios mokyklos stiprioji pusė ta, jog tai neabejotinai yra tam tikra vyrų grūdinimosi ir savidrausmės forma. Tačiau apskritai įtampos laikais ji gali turėti daugiau žalos, nei naudos. Karinė prievolė aptarinėjama būtent tuo metu, kai tarptautinis konfliktas įsismarkavęs iki nevaldomų gaivalų pašonėje. Tai signalizuoja, jog yra trokštančių, kad jis išsiplėstų iki Baltijos šalių.
Vis dėlto tie garbėtroškos, kurie jau šiąnakt sapnavo, kaip su malonumu žudo begėdžius ir kaip didžiavyriai už tai gaus ordinus anksčiau, nei patys bus nudobti, dar nėra didžiausias pavojaus mūsų visų saugumui šaltinis.
Grėsmė kyla iš valdžios, kuri ir turi realios įtakos karą skatinti. Tik pirmiausia reikia militirazitui žmonių suvargusius protelius. Tai nėra sudėtinga, nes dažnas, nepriklausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo, kaip mažas vaikas lengvai pasiduoda įtaigai ir manipuliacijai.
Klasika: pirma gyventojai bauginami, karo tema kurstoma ir jo grėsmių išnaros demonstruojamos itin vaizdingai, nuolat ir nepertraukiamai, lyg būtų dailiai vyniojamas tualetinio popieriaus rulonas ir iš jo klojamas kelias.
Patriotizmas ir jo agresyvusis giminaitis nacionalizmas – veidmainiška karo priedanga. Žmogžudysės, civilių gyvenimų ir namų griovimas dangstomas kilniomis misijomis, tokiomis kaip pareiga ginti gimtąją žemelę. Piliečius stipriai veikia net ir tokia atgyvenusi karinė propaganda.
Taip pat paramos sulaukia atgijęs totalitarinių sistemų pamėgtas šūkis, kad stoti už Tėvynę su ginklu yra didelė garbė. Kareivio, kaip didvyrio, įvaizdis ir pasiaukojimo savo šalies labui vertybė – tik primityvus masalas, kaip dabar madinga sakyti, motyvuoti žmones. O kad nusiteikimas kovoti būtų rimtas, reikalingas spyris į sėdynę. Pavyzdžiui, karingumo pamokos. Kai šautuvas į rankas įduotas, lieka nuspausti gaiduką.
Taigi, nutrūkusi, tarkim, jauno sportininko ar operos solisto, kuris negali daryti didelių pertraukų, karjera ir itin prasti padariniai jo profesiniam pasirengimui – dar niekai, palyginti su giluminiu karo prievolės poveikiu ne atskiroms, mažoms žmonių grupėms, bet visai šaliai. Net jei tie devyni mėnesiai kai kuriems žydintiems vyrams būtų sunkiau fiziškai ir psichologiškai pakeliami nei nėštumas, tai dar ne baisiausias rūpestis.
Tikros bėdos velkasi iki jo. Šauktinių kariuomenės grąžinimas, kaip ir valstybės ginklavimasis, padeda daugintis ir plisti militaristinei ideologijai. Puiki proga ją stiprinti naudojantis kaimynystėje, Ukrainoje, pasruvusia laukine padėtimi.
Tikroji gynyba ir rūpestis savo valstybe – tai išmintinga strategija ar gudri ramybė, užkertanti kelią karui, ekspansijai, o ne atvirkščiai. Regis, tai paprasčiausia tiesa be jokių išvedžiojimų ar svyravimų. Bet ji drumsčiama, o panika vis tiek keliama. Todėl peršasi išvada, jog yra tų, kam karo nuotaikos naudingos.
Jomis suinteresuoti tie vietinės valdžios dėdės ir rubuilės tetos, kurios tarpininkauja įsigyjant ginklus (kad ir padėvėtus arba nebetinkamus naudoti – šios patirties jie jau turi) ir prastuminėjant karui palankius įstatymus savo šalyje.
Už tai iš stambiųjų iniciatorių bei tiekėjų, nuotoliniu būdu skaldančių ir valdančių silpnesnes tautas bei regionus, šviečiasi šaunūs komisiniai arba privilegijos. O juk šiandien kaip niekad gera proga nuo dantų skylių iki ausų būgnelių kelioms kartoms į priekį apsiginkluoti isterija, baimėmis, susipriešinimu, paskui palaipsniui – ir karine technika.
Tik trumparegiai avinai nemato, jog karas ir pasirengimas jam yra viso labo suiručių organizatorių ir ginklų pramonės maitinimas bei didžiųjų pasaulio politikos jėgų užgaidų tenkinimas. Tad jei jis kiltų, tegul pirmiausia patys sau padėkoja tie, kas paveikti valdžios, ją atkartojančios žiniasklaidos ir savo pačių fobijų ar slaptų troškimų jau kurį laiką nuoširdžiai atnašavo ir lenkėsi karo dievams bei kartojo karo maldas.
Tik vargu, ar tam atvejui sandėliuke užslėptos kruopos ir orkaitėje džiovintos duonos kriaukšlės padės. Bent jau smegenėlių tai neaprūpins pakankamai.
