Konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė beveik dvi paras buvo pradingusi. Tik po daugybės praleistų skambučių ir apskambinus konservatorių partijos lyderiams bei kolegoms pavyko sulaukti jos trumposios žinutės.
Moteris teigė, kad šios dienos jai labai įtemptos. Daug agitacijos ir įvairių susitikimų. Ji tikino, kad į rūpimus klausimus galėtų atsakyti raštu.
Dar vienas kandidatas į laisvą Seimo nario vietą Žirmūnų apygardoje liberalas Šarūnas Gustainis siūlė palaukti susitikimo, kai bus išleistas iš ligoninės, į kurią paguldė gripas.
Atėjus tai dienai, tvirtino, kad tikrai sunku planuoti pokalbį akis į akį, nes neaišku, kurią minutę gali būti iškviestas į politinį susitikimą. Š.Gustainis siūlė savo mintis išsakyti telefonu.
Po ilgų gaudynių pavyko išpešti į Seimą pretenduojančių narių atsakymus. Kokia turėtų būti Lietuvos pozicija Ukrainos atžvilgiu, ką mano apie šauktinius bei Norvegijoje esą grobiamus vaikus? Apie šiuos ir kitus dalykus kalbame su politikais, bandančiais patekti į Seimą.
R.Morkūnaitė-Mikulėnienė: „Turime rengtis gynybai“
– Daugeliui valdžios atstovų nerimą kelia situacija Ukrainoje. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu? – Lrytas.lt pasiteiravo R.Morkūnaitės-Mikulėnienės.
– Manau, karas Ukrainoje nerimą kelia ir didelei daliai Lietuvos, ne vien valdžios atstovams. Rusijos agresija yra grėsmė tiek mums, tiek visai ES. Mes turime vykdyti įsipareigojimus NATO, turime pagal galimybes rengtis gynybai.
Labai svarbu, kad išliktume jungtimi tarp ES, kur vakarinėje jos dalyje grėsmės nuojautos yra kiek silpnesnės, ir tų šalių, kurios nori išsivaduoti iš Rusijos įtakos. Šiuo klausimu Lietuvos vaidmuo Europos Sąjungoje yra labai svarbus – kalbėti apie tai, kokia yra situacija ir grėsmės.
– Seimas artimiausiu metu svarstys, ar reikėtų grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Ką manote jūs?
– Karo akivaizdoje turime demonstruoti susitelkimą. Nepritariu kalboms, neva vis tiek esame maži ir nepasipriešinsime. Svarbi Lietuvos laikysena, visuomenės ryžto demonstravimas. Tai siejama ir su įsipareigojimais NATO, kolektyvine gynyba – kiekvienas turime įnešti kuo daugiau.
– Šiomis dienomis nerimsta diskusijos dėl esą Norvegijoje grobiamų lietuvių vaikų. Ką jūs manote apie vaiko teisių apsaugą ir šį klausimą?
– Manau, vaikas turi augti saugioje aplinkoje, kur nebūtų prieš jį smurtaujama jokia forma. Vaiko teisių apsauga turi ginti vaiko interesus. Kiekvienas, gyvenantis vienoje ar kitoje valstybėje, turi būti susipažinęs su jos įstatymais, laikytis jų.
– Lietuvoje nemažėja emigracijos mastas. Kaip siūlytumėte stabdyti emigraciją, o gal jos stabdyti nereikia?
– Kad žmonės išvažiuoja mokytis, dirbti, pasisemti žinių – puiku. Tačiau svarbu, kad tie, kurie nori kurti Lietuvą ir savo gyvenimą joje, jaustųsi čia laukiami ir sugrįžtų. Yra nemažai grįžtančių, kuriančių čia verslą, darbo vietas, besidalijančių įgytomis žiniomis ir patirtimi. Sveikintina „Kurk Lietuvai“ iniciatyva, kuri vienija grįžusius jaunus profesionalus, dirbančius viešajame sektoriuje.
Žinoma, žmonėms labai svarbu darbo vietos. Manau, pagrindinis dalykas, ką gali padaryti valstybė, – sukurti palankią verslo plėtojimo sistemą: ar tai būtų smulkusis verslas, ar didelės užsienio investicijos.
– Ką manote apie Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) sistemą ir reguliavimą? Gal turite kokių idėjų, kaip NT padaryti prieinamesnį Lietuvos gyventojams?
– Aktyvesnė Lietuvos banko vykdoma bankinio sektoriaus priežiūra neturėtų leisti vėl susidaryti nekilnojamojo turto burbulams – nepagrįstam būsto kainų augimui. Valstybė savo ruožtu turėtų ir galėtų padėti jaunoms šeimoms su pirmojo būsto programa, prisidėdama prie finansinių garantijų sistemos, ir padėti užtikrinti mažesnes pirmojo būsto paskolų palūkanas, taip didindama finansavimo prieinamumą.
– Kaip vertinate viešojo transporto sistemą?
– Vilniaus gatvių tinklas nėra pritaikytas itin intensyviam eismui, todėl kiekvieną dieną patiriame eismo spūsčių. Ypač centre ir jo prieigose yra ribotos galimybės plėsti tinklą naujomis gatvėmis, sankryžomis.
Manau, reikia pirmenybę teikti ekologiškam viešajam transportui, plėsti troleibusų linijų tinklą. Pagal galimybes atnaujinant autobusų parką, prioritetą skirti mažiau taršioms transporto priemonėms. Taip pat užtikrinti naujų urbanizuotų rajonų sujungimą su centru, kad būtų kuo patogesnis susisiekimas viešuoju transportu. Tikslinga būtų grąžinti į bendrą sistemą privačius vežėjus – tai leistų padidinti viešojo transporto intensyvumą, užtikrintų konkurencingumą.
Š.Gustainis: „Lietuvai reikia daugiau apmokytų karių“
– Kaip manote, ar tinkama Lietuvos valdžios pozicija dėl nerimą keliančios situacijos Ukrainoje? – Lrytas.lt pasiteiravo Š.Gustainio.
– Lietuva, atsižvelgdama į Europos ir pasaulio kontekstą, šiuo metu išlaiko neblogą poziciją. Natūralu, kad esame viena arčiausių valstybių prie Ukrainos. Lietuva turi ginti laisvės ir demokratijos idėją ne tik Ukrainoje ar Europoje, bet ir mūsų tėvynėje. Lietuva turi ginti už tuos, kurie bijo arba yra parsidavę. Lietuva gina ne tik ukrainiečių, bet ir rusų, lenkų, lietuvių bei visų kitų teisę gyventi, kalbėti laisvai ir kritikuoti valdžią. Jei neginsime mes Lietuvos Ukrainoje, teks ginti Lietuvą savoje žemėje.
– Ar reikėtų grąžinti privalomąją karinę tarnybą?
– Pirmiausia man neskanu, kad tai daroma rinkimų kontekste. Suprantu grėsmingą situaciją, bet Lietuvos politikai niekaip nesugeba atrišti ideologinių dalykų nuo politikos. Esu už profesionalią kariuomenę, bet šią minutę Lietuva turi turėti daugiau apmokytų karių. Kelčiau klausimą, kodėl tos profesionalios kariuomenės pas mus vis dar nėra, nors įstatymai buvo priimti labai seniai. Manau, buvo padaryta labai daug klaidų juos rengiant.
Jeigu kalbame apie šiandienos situaciją, nesu matęs to naujo įstatymo projekto, tačiau viskas priklausytų nuo šauktinių kriterijų – kaip jie bus šaukiami. Šiuo metu tai dar nėra aišku, todėl sunku tiksliai atsakyti į jūsų klausimą. Jei šauktiniams pirmenybė būtų teikiama savanoriškumo pagrindu, tuomet pritarčiau šiam įstatymui, bent kol geopolitinė situacija yra tokia nerami.
– Netylant kalboms ir diskusijoms dėl esą Norvegijoje grobiamų lietuvių vaikų, kokia jūsų nuomonė apie vaiko teisių apsaugą?
– Tai labai opus klausimas, nes man vaikai yra neliečiamas, šventas daiktas. Nesu šios srities specialistas, tačiau esu įsitikinęs, kad tai spręsti turėtų ne politikai, o tos srities profesionalai. Kai pradeda kištis politikai į teisinius procesus, jie išsikreipia. Teisėsauga jaučia spaudimą ir ne visada padaro, kaip turėtų būti. Negalėčiau konkrečiai komentuoti Norvegijos atvejų, tačiau esu už tai, kad Lietuvoje nebūtų jokių vaikų namų ir socialinė politika būtų visiškai kitokia nei dabar.
– Ar Lietuvoje reikėtų stabdyti emigraciją ir kokiais būdais?
– Pats didžiausias XXI amžiaus Lietuvos iššūkis yra emigracija. Jei pabandytume pamąstyti, kas galėtų būti už 10 metų Lietuvoje? Jei niekas nesikeistų ir toks pat mastas išliktų, tai Lietuva nebeturėtų visiškai kaimų. Būtų likęs gal vienas kitas prasigėręs ūkininkėlis. Miestai susirgtų pigia imigracine darbo jėga, iš kurios mokesčiai dažnai mokami šešėlyje. Protai, kurie norės uždirbti, tiesiog emigruos toliau.
Politikai nuolat sprendžia, kaip sustabdyti emigraciją, tačiau didelių pokyčių nėra. Pirmiausia tiek tėvai, tiek mokyklos turėtų skatinti vaikų pilietiškumą. Politikai turėtų daryti viską, kad ekonominė situacija gerėtų ir specialistų reikėtų čia, Lietuvoje. Turi būti stengiamasi susigrąžinti tuos asmenis, kurie išvyksta mokytis į užsienį. Būtina sudaryti sąlygas, kad jie gautų orų atlyginimą.
– Ką manote apie Lietuvos NT sistemą, kaip būstą padaryti prieinamesnį Lietuvos gyventojams?
– Kaip liberalas pasakysiu, kad, dėkui Dievui, laisvoji rinka egzistuoja ir Lietuvoje. Palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, mes matome, kad būstas mūsų sostinėje yra mažiausiai įperkamas. Kitoje Lietuvos dalyje būstas yra gana įperkamas. Jeigu kalbame apie didžiuosius miestus, kol mes negausime normalių atlyginimų, įperkamumas ir nedidės. Būsto kainų mažėjimu netikiu.
– Ką manote apie Lietuvos viešojo transporto sistemą?
– Lietuva neturi vientisos transporto sistemos. Lietuva turi tarpinstitucinio bendravimo problemą. Jei kuris nors miestas susitvarko savo dalį naujoviškai, tai šalia esantis kitas gali visiškai to nepadaryti. Jei kalbėsime apie Vilnių, tai matome, kad pati blogiausia situacija yra sostinėje.
Nors prieš porą metų buvo pradėta didžiulė reforma, ji nepabaigta ir galbūt ne taip veikia, kaip turėjo. Vilniečiai nelipa į autobusus ir troleibusus. Jie jiems negražūs, šalti, lėti ir nepatogūs. Vilniuje tai vienas pirmųjų darbų, kurį reikėtų padaryti, nes ši sistema valgo labai daug vilniečių pinigų ir yra nuostolinga.
