Tačiau jau dabar daug dėmesio skiriama ir tolesnei ateičiai: kas, žvelgiant į savivaldos rinkimų rezultatus, gali kitąmet formuoti naujo Seimo daugumą, valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę?
Pagrindinis klausimas po šių savivaldos rinkimų – kaip ir po pernai vykusios kovos dėl Europarlamento kėdžių: ar opoziciniai konservatoriai ir liberalai pagal rinkėjų paramą per būsimus Seimo rinkimus gali ne tik pasivyti, bet ir pralenkti dabartines valdančiąsias partijas?
Po Europos Parlamento rinkimų bendras konservatorių ir liberalų kraitis už socialdemokratų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ derlių, siekusį šiek tiek per pusę milijono rinkėjų balsų, dar buvo mažesnis apie pusantro šimto tūkstančių, o dabar – jau beveik pusiausvyra.
Bet pagrindinė šitokios slinkties priežastis – ne opozicijos kilimas, o valdančiųjų „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ krytis.
Liberalai, aukštyn įspūdingai liuoktelėję pernai, per savivaldos rinkimus tai padarė tik Vilniuje, o visos Lietuvos mastu rinko net mažiau balsų nei per Europos Parlamento rinkimus.
Konservatorius yra apėmęs beviltiškas sąstingis dar nuo Seimo rinkimų, o šiuokart jie dar pralaimėjo ir pagrindinėse savo tvirtovėse – didžiuosiuose miestuose.
Bet „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ popieriai, žinoma, daug prastesni. „Darbiečiai“ dar kartą įrodė, kad be savo patriarcho V.Uspaskicho prie partijos vairo ir televizijos ekranuose yra tik šešėlis. Todėl Darbo partija, pernai, palyginti su Seimo rinkimais, netekusi maždaug 150 tūkstančių rėmėjų, šįmet prarado dar apie 50 tūkstančių.
Nekokie ir „tvarkiečių“ popieriai. Palyginti su 2012-ųjų Seimo rinkimais, pernai kilę taip pat staigiai kaip liberalai, dabar jie jau turi maždaug šimtu tūkstančių gerbėjų mažiau.
Pagrindinės tokio nuopuolio priežastys – vidaus rietenos, skyrybos su tėvu ir sūnumi Mazuroniais, galimos politinės korupcijos partijos valdytoje Vidaus reikalų ministerijoje skandalas.
Jeigu taip bus ir toliau, kitąmet per Seimo rinkimus dvi iš trijų valdančiųjų partijų rizikuoja neperkopti 5 proc. balsų barjero.
Tuo metu savivaldos rinkimus laimėjusių, didžiuosiuose miestuose dar labiau prasilošusių, bet visos Lietuvos mastu balsų šiek tiek prisiauginusių socialdemokratų strateginė pozicija vis vien geresnė nei konservatorių su liberalais.
Pirmiausia dėl to, kad potencialių kairiųjų partnerių, be tų pačių „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, kurių daugelis rinkėjų bėgo būtent į kairę, – net keletas. Tai ir stiprias pozicijas išlaikiusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija su rusais.
Akivaizdu, kad konservatoriams su liberalais, norintiems pretenduoti į valdžią ir ją formuoti, žūtbūt reikės trečiojo partnerio. Tačiau kol kas jo nematyti.
Politikos užkulisiuose pasklido kalbos, kad liberalai jau nusitaikė į tuos, kurie bene labiausiai nuskausmino „darbiečius“ su „tvarkiečiais“, – vadinamuosius rinkimų komitetus, visoje šalyje surinkusius daugiau kaip 120 tūkstančių balsų ir tapusius ketvirtąja sėkmingiausiai pasirodžiusia jėga po socialdemokratų, konservatorių ir liberalų.
Teigiama, jog vienas pagrindinių pernykštės liberalų sėkmės kalvių europarlamentaras A.Guoga kalbina kai kuriuos sėkmės labiausiai lydimus nepartinius veikėjus, pavyzdžiui, Mazuronius, formuoti naują politinę jėgą būsimiems Seimo rinkimams.
Liberalų lyderiai nuo tokių scenarijų atsižegnoja. Tačiau kad ir kaip pakryptų visokiausi susitarimai, bene didžiausia tikimybė, jog po 2016-ųjų Seimo rinkimų naujos šalies valdžios spalva bus vaivorykštinė.
Mat vis garsiau kalbama, jog liberalų ir socialdemokratų lyderiai, derindami būsimas valdančiąsias koalicijas miestuose, pirmiausia Vilniuje, aptaria vaivorykštinių jungtuvių, dalyvaujant ir konservatoriams, perspektyvas.
Itin svarbu, kad viena pagrindinių tokių jungtuvių entuziastų – prezidentė D.Grybauskaitė.
Prezidentūra dar prieš savivaldos rinkimus aktyviai dėliojo galimą dešiniųjų ir kairiųjų koaliciją vieno didžiausių D.Grybauskaitės priešų A.Zuoko valdomame Vilniuje. O pastaruoju metu savo politines simpatijas, antipatijas ir vizijas prezidentė dėstė net viešai.
Vilniuje D.Grybauskaitė atvirai agitavo ne tiktai prieš A.Zuoką, bet ir prieš lenkų bei rusų bloko lyderį V.Tomaševskį, o Kaune – prieš verslininką V.Matijošaitį, kuris stumia nuo valdžios konservatorius.
Be to, savo patarėjų lūpomis prezidentė pranašavo, kad per Seimo rinkimus galutinai nusileis „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ saulė – suprask, tada socialdemokratai tiesiog neturės kitokios išeities, tik susidėti su dešiniaisiais.
Žinoma, tikrovė dažnai būna sudėtingesnė ir netgi visiškai kitokia nei D.Grybauskaitės vizijos ar pareiškimai. Tai šią savaitę, pavyzdžiui, paliudijo NATO vadovas J.Stoltenbergas.
Ne tik savivaldos, bet ir karo su Maskva fronte aktyviai manevruojanti D.Grybauskaitė šią savaitę grėsmingai pareiškė, kad Rusija ne tik gali užpulti, bet jau ir puola Lietuvą – tik kol kas nekariniais būdais. Taigi, anot prezidentės, Lietuva turi rengtis atsilaikyti tris dienas, kol į pagalbą suskubs NATO.
Bet po poros dienų NATO vadovas netiesiogiai atšaukė mūsų karingąją vadovę iš fronto – pareiškė, kad tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai kol kas tikrai nėra.
Tačiau ir Lietuvos piliečius, ir Kremlių gąsdinanti D.Grybauskaitė vargu ar aprims. Kaip ir būsimos naujos valdžios formavimo fronte.
