Iki šiol Kovo 11-oji buvo švenčiama pabrėžiant ano meto reikšmingą
politinį sprendimą, o apie kitus valstybės gyvenimo aspektus
buvo kalbama metaforiškai, kartais kritiškai, apie ekonomiką – su
atsidūsėjimais, apie visuomenę – kaip vis kažkuo sergančią.
Neginčijamai pozityvūs likdavo tik du dalykai: rankomis susikibę
signatarai, paskelbus Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir beveik po metų,
Sausio 13-ąją, pakartota Lietuvos politikų vienybė. Visa kita
paskęsdavo arba melancholiškuose samprotavimuose, arba kvietimuose
atremti tiek iš vidaus, tiek iš išorės plūstančius iššūkius.
Neabejoju, kad panašiai bus kalbama ir per artėjančias jubiliejaus
iškilmes. Be to, iššūkiai, tiksliau – grėsmės, bus sukonkretinti ir
aiškiau nei bet kada bus girdimi artėjančio pavojaus trimitai.
Tačiau norėtųsi pasvarstyti ir apie kitus, ne tokius karingus dalykus.
Gal kam pasirodys keista, bet apibendrinimams, kas įvyko per 25 metus,
progą teikia savivaldos rinkimų rezultatai.
Jie sako, kad mūsų
visuomenė keičiasi iš esmės, ji jau formuojasi ir diferencijuojasi pagal
visus kapitalistinės santvarkos dėsnius, o Lietuva iš tikrųjų žengia į
naują epochą.
Nepaisant partinės inercijos, rinkimus laimėjo ir toliau laimi (taip bus
ir per kitų metų Seimo rinkimus) liberalai, tiksliau – jiems už nugaros
stovinti verslo klasė, privačių įmonių darbdaviai ir visa su jais
susijusi sistema. Į politinio gyvenimo areną pagaliau žengia viena
pagrindinių kapitalistinės santvarkos sudedamųjų dalių, kuri reiškia ir
akivaizdžią visuomenės transformaciją.
Visos liberalios reformos, kurios buvo teoriškai aptartos Sąjūdžio
laikais, komplikuotai vykdytos paskesniais metais, su kuriomis sparčiai
pasistūmėta įstojus į Europos Sąjungą, pagaliau pasiekė visuomenę ir
nukreipė jos mąstymą į naujų laikų vėžes.
Ačiū liberalams, privatininkams ir jų organizacijoms, jog galbūt jau
kapstomės iš partijų mišrainės ir pirmojo dešimtuko kandidatų
įsitikinimo, kad jie atstovauja visiems esamiems ir galimiems visuomenės
interesams. Lietuvoje jau baigiasi formuotis vidurinė klasė, taip pat
turtingesniųjų sluoksnis, kuris šiuo metu savo atstovais politikoje
pradeda rinktis liberalus.
Jei konservatoriai būtų buvę nuoseklesni, jis galėjo rinktis ir juos.
Dar prieš dešimt metų privatus sektorius apie tai ir galvojo, bet šiuo
metu A.Guogos kortos dėliojasi kitaip, tad ateityje mūsų laukia įdomi
politinė kova. Kova ne dėl kovos, o dėl vertybių ir pažiūrų vietos
šiuolaikiniame politiniame gyvenime.
Lietuvoje buvo vengiama kapitalizmo sąvokos, o pats žodis daug kam
atrodė atgrasus, ypač privatizacijos metu, nors socializmui ir nėra
kitos alternatyvos. Trečiojo kelio idėja pasirodė vos keliais
straipsniais ir numirė dar politinio gyvenimo prieigose.
Kapitalizmas visada šiek tiek laukinis ir šiurkštus. Jis
atneša laisvę, plačių galimybių reikštis, bet kartu ir didelę
turtinę atskirtį, nuolatinę socialinio teisingumo problemą. Stabdyti
darbdavių savivalę būtinai reikalingi kairieji.
Gal ES eksperimente, bandant suderinti laisvąją rinką ir socialinių
problemų sprendimą, dešinei ir kairei gresia suvienodėti, tačiau
kol kas Lietuvoje paprastų dirbančių žmonių socialinės (ir ne vien)
problemos yra labai aštrios.
Bet dirbančius žmones vis dar menkai kas gina, o ir jie patys apsnūdę.
Profsąjungos labai silpnos, jų niekas nebijo, o jeigu ir susinervina,
tai nervams nuraminti koks nors ministras pasiūlo pasivaikščioti
Gedimino prospektu.
Pastaraisiais metais atsakingiau ieškoti savo vaidmens Lietuvos
politinėje struktūroje pradėjo socialdemokratai, bet vis tiek jiems
knieti pasėdėti ir ant dešiniųjų ideologinės kėdės.
Seimo pirmininkė L.Graužinienė, aptardama rinkimų rezultatus,
išmintingai pasakė, jog laikas partijoms susimąstyti apie savo
ideologines pozicijas. Visi kiti aptarimo dalyviai iš tokio patarimo
pradėjo juoktis, bet nelabai smarkiai.
O ką daryti dėl savo vidinių ambicijų Vilnių prakišusiems
konservatoriams? Kebli situacija. Hanibalas jau prie partijos rinkėjų
vartų ir Kaune. Konkurentų įvardijimas oligarchų kerštu negelbės. Šiais
laikais oligarchas oligarchui nelygus. Ukrainoje būtent nemenka dalis
oligarchų stojo į Euromaidano pusę. Konservatorius palaikęs B.Lubys
taip pat buvo gerasis oligarchas.
Atvirai šnekant, dabartinei visuomenei, o juo labiau jaunajai kartai,
vis labiau neaišku, kas iš tikrųjų yra konservatoriai ir ko jie nori.
A.Kubilius, ramindamas Mikės Pūkuotuko stiliumi, kad ir pralaimėjimas
yra laimėjimas, bandė paaiškinti, kas jaudina jį ir, reikia manyti,
partiją.
Mat konservatoriai esą didelių nacionalinių klausimų sprendėjai, o visa
kita – menkesnių partijų rūpestis. Visokia nepriklausomybė nuo
Rusijos, regioniniai energetikos projektai, valstybės gynyba,
šauktiniai, patriotizmas, krizės premjerai – štai pagrindinės
konservatorių temos. Čia nėra jokios ironijos.
Principinga konservatorių pozicija daug metų iš tiesų vertė visas
politines jėgas stiebtis iki didžiosios politikos. Visuomenė dažnai
atrodė kaip išsigandusi mokinukė, laukianti, ką pasakys autoritetai.
Tačiau visuomenė paaugo, pasikeitė ir pasiryžusi pati spręsti, kas jai
svarbu, kas yra jos nauda, kas yra karas ir taika. Su tuo ir sveikinu
Kovo 11-osios proga.
