Iki šiol Kovo 11-oji buvo švenčiama pabrėžiant ano meto reikšmingą politinį sprendimą, o apie kitus valstybės gyvenimo aspektus buvo kalbama metaforiškai, kartais kritiškai, apie ekonomiką – su atsidūsėjimais, apie visuomenę – kaip vis kažkuo sergančią.
Neginčijamai pozityvūs likdavo tik du dalykai: rankomis susikibę signatarai, paskelbus Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir beveik po metų, Sausio 13-ąją, pakartota Lietuvos politikų vienybė. Visa kita paskęsdavo arba melancholiškuose samprotavimuose, arba kvietimuose atremti tiek iš vidaus, tiek iš išorės plūstančius iššūkius.
Neabejoju, kad panašiai bus kalbama ir per artėjančias jubiliejaus iškilmes. Be to, iššūkiai, tiksliau – grėsmės, bus sukonkretinti ir aiškiau nei bet kada bus girdimi artėjančio pavojaus trimitai.
Tačiau norėtųsi pasvarstyti ir apie kitus, ne tokius karingus dalykus. Gal kam pasirodys keista, bet apibendrinimams, kas įvyko per 25 metus, progą teikia savivaldos rinkimų rezultatai.
Jie sako, kad mūsų visuomenė keičiasi iš esmės, ji jau formuojasi ir diferencijuojasi pagal visus kapitalistinės santvarkos dėsnius, o Lietuva iš tikrųjų žengia į naują epochą.
Nepaisant partinės inercijos, rinkimus laimėjo ir toliau laimi (taip bus ir per kitų metų Seimo rinkimus) liberalai, tiksliau – jiems už nugaros stovinti verslo klasė, privačių įmonių darbdaviai ir visa su jais susijusi sistema. Į politinio gyvenimo areną pagaliau žengia viena pagrindinių kapitalistinės santvarkos sudedamųjų dalių, kuri reiškia ir akivaizdžią visuomenės transformaciją.
Visos liberalios reformos, kurios buvo teoriškai aptartos Sąjūdžio laikais, komplikuotai vykdytos paskesniais metais, su kuriomis sparčiai pasistūmėta įstojus į Europos Sąjungą, pagaliau pasiekė visuomenę ir nukreipė jos mąstymą į naujų laikų vėžes.
Ačiū liberalams, privatininkams ir jų organizacijoms, jog galbūt jau kapstomės iš partijų mišrainės ir pirmojo dešimtuko kandidatų įsitikinimo, kad jie atstovauja visiems esamiems ir galimiems visuomenės interesams. Lietuvoje jau baigiasi formuotis vidurinė klasė, taip pat turtingesniųjų sluoksnis, kuris šiuo metu savo atstovais politikoje pradeda rinktis liberalus.
Jei konservatoriai būtų buvę nuoseklesni, jis galėjo rinktis ir juos. Dar prieš dešimt metų privatus sektorius apie tai ir galvojo, bet šiuo metu A.Guogos kortos dėliojasi kitaip, tad ateityje mūsų laukia įdomi politinė kova. Kova ne dėl kovos, o dėl vertybių ir pažiūrų vietos šiuolaikiniame politiniame gyvenime.
Lietuvoje buvo vengiama kapitalizmo sąvokos, o pats žodis daug kam atrodė atgrasus, ypač privatizacijos metu, nors socializmui ir nėra kitos alternatyvos. Trečiojo kelio idėja pasirodė vos keliais straipsniais ir numirė dar politinio gyvenimo prieigose.
Kapitalizmas visada šiek tiek laukinis ir šiurkštus. Jis atneša laisvę, plačių galimybių reikštis, bet kartu ir didelę turtinę atskirtį, nuolatinę socialinio teisingumo problemą. Stabdyti darbdavių savivalę būtinai reikalingi kairieji.
Gal ES eksperimente, bandant suderinti laisvąją rinką ir socialinių problemų sprendimą, dešinei ir kairei gresia suvienodėti, tačiau kol kas Lietuvoje paprastų dirbančių žmonių socialinės (ir ne vien) problemos yra labai aštrios.
Bet dirbančius žmones vis dar menkai kas gina, o ir jie patys apsnūdę. Profsąjungos labai silpnos, jų niekas nebijo, o jeigu ir susinervina, tai nervams nuraminti koks nors ministras pasiūlo pasivaikščioti Gedimino prospektu.
Pastaraisiais metais atsakingiau ieškoti savo vaidmens Lietuvos politinėje struktūroje pradėjo socialdemokratai, bet vis tiek jiems knieti pasėdėti ir ant dešiniųjų ideologinės kėdės.
Seimo pirmininkė L.Graužinienė, aptardama rinkimų rezultatus, išmintingai pasakė, jog laikas partijoms susimąstyti apie savo ideologines pozicijas. Visi kiti aptarimo dalyviai iš tokio patarimo pradėjo juoktis, bet nelabai smarkiai.
O ką daryti dėl savo vidinių ambicijų Vilnių prakišusiems konservatoriams? Kebli situacija. Hanibalas jau prie partijos rinkėjų vartų ir Kaune. Konkurentų įvardijimas oligarchų kerštu negelbės. Šiais laikais oligarchas oligarchui nelygus. Ukrainoje būtent nemenka dalis oligarchų stojo į Euromaidano pusę. Konservatorius palaikęs B.Lubys taip pat buvo gerasis oligarchas.
Atvirai šnekant, dabartinei visuomenei, o juo labiau jaunajai kartai, vis labiau neaišku, kas iš tikrųjų yra konservatoriai ir ko jie nori. A.Kubilius, ramindamas Mikės Pūkuotuko stiliumi, kad ir pralaimėjimas yra laimėjimas, bandė paaiškinti, kas jaudina jį ir, reikia manyti, partiją.
Mat konservatoriai esą didelių nacionalinių klausimų sprendėjai, o visa kita – menkesnių partijų rūpestis. Visokia nepriklausomybė nuo Rusijos, regioniniai energetikos projektai, valstybės gynyba, šauktiniai, patriotizmas, krizės premjerai – štai pagrindinės konservatorių temos. Čia nėra jokios ironijos.
Principinga konservatorių pozicija daug metų iš tiesų vertė visas politines jėgas stiebtis iki didžiosios politikos. Visuomenė dažnai atrodė kaip išsigandusi mokinukė, laukianti, ką pasakys autoritetai.
Tačiau visuomenė paaugo, pasikeitė ir pasiryžusi pati spręsti, kas jai svarbu, kas yra jos nauda, kas yra karas ir taika. Su tuo ir sveikinu Kovo 11-osios proga.
