Žinote, kartais pats sau ir savo gyvenime nesi toks protingas, koks esi dalindamas patarimus kitiems. Viskas tada taip savaime suprantama ir logiška, bet kartais tie patarimai išgelbsti. Ir mane dažnai kitų žmonių patarimai išgelbsti. Todėl man norėtųsi šia proga jaunoms moterims kai ką palinkėti.
Mes kasdien girdime labai daug žodžių, labai daug lūkesčių apsunkina mūsų galvas, daug įvairiausių tobulos moters eskizų laukia, kol jie turės galimybę tapti mūsų kūnu. Ir mes dažnai būname dėl ko nors kaltos.
Kaltos, kad negražios arba nepakankamai gražios, kaltos, kad storos arba sustorėjusios, kaltos, kad išdavė partneris, nes jei būtume viską dariusios kitaip, tobuliau, grakščiau, atrodžiusios kitaip, – tai jis tada nė nejaustų poreikio žvalgytis į kitas moteris, esame kaltos, kad vienišos, nes čia tiesiog savaime suprantama – tikrai darai kažką ne taip su savimi ir savo gyvenimu, kad esi niekam nepatraukli, esame kaltos, kai mus išprievartauja, nes nereikia gatvėmis naktimis šlaistytis su sijonais iki kelių, o ne, buvote su iškirpte?
Tikrai tada pati kalta, esame kaltos, kai pastojame nesusituokusios, per anksti, neapgalvotai, esame kaltos, kai kūdikio tėvas pabėga, esame kaltos, kai apsikerpame plaukus trumpai kaip berniukas, nes kas taip daro – juk siaubinga ir negražu, juk reikėjo prieš tai pasitarti su liaudimi, esame kaltos, kai mūsų sutuoktinis mus muša.
Turbūt juk yra už ką, esame kaltos, kai, augindamos vaikus, užmirštame karjerą ir nieko nepasiekiame, esame kaltos, kai, augindamos vaikus, mes siekiame karjeros ir mažiau dėmesio skiriame vaikams, esame kaltos, kai neturime vaikų arba nenorime jų turėti, esame kaltos, kai po gimdymo negrįžtame į „tobulas formas“, esame kaltos, kad senstame, kad celiulitas, kad krūtinė mažesnė nei to modelio iš viršelio, kad … jeigu dar neaišku, tai dėl visko mes esame kaltos. Mea culpa yra tiesiog sukurta moterims.
Pastebėjau, kad tai, kas labiausiai rūpi kitiems žmonėms apie moterį, yra jos išvaizda – išvaizda gali iššaukti tam tikrus veiksmus kito žmogaus, tapti veiksmų, nukreiptų prieš tave, priežastimi, taip pat ji gali būti pretekstu patyčioms ar abejingumui.
Taigi, išvaizda išvaizda išvaizda. Užsukus į bet kurį mūsų populiarų portalą, aš regiu, kaip JIE pristato albumus, pasirodo naujuose spektakliuose, atlieka pagrindinį vaidmenį filmuose, o JOS pasipuošia seksualiomis suknelėmis, pademonstruoja stangrius užpakaliukus ar papasakoja, kaip saugo savo krūtis ar pilvo presą nuo vakarėlių.
Socialiniam tinkle pasidalinau nuotrauka iš garbingo renginio, kur buvau nominuota man labai svarbiam titului, tai buvo diena, kai buvo įvertinti mano darbai, idėjos, mintys. Man tai – pasiekimas. Pirmas komentaras po šia nuotrauka buvo: „gražios kojos“. Ir šis komentaras nebuvo skirtas nė vienam iš keturių vyrų, kurie stovėjo šalia manęs, jis buvo skirtas man. Ar toks komentaras įmanomas po vyro nuotrauka? Nebent kaip pokštas.
Pamenu, kai Rūta Meilutytė pasiekė vieno iš tų stulbinamų laimėjimų, išvydau net kelis pašiepiančius jos figūrą komentarus. Alio? Ar vien tai, kad esi moteris, reiškia, kad niekas nepastebės to, kad tapai olimpine čempione, kad atradai vaistus nuo vėžio, kad gali padaryti dvidešimt salto iš eilės, – jie vis tiek daugiausiai dėmesio kreips į jūsų kūno dalis.
Panašiai buvo, kai pasidalinau gautu pažymėjimu, kuris liudija tai, kad atstovauju vieną įstaigą, kurią labai gerbiu. Paplūdo komentarai apie mano šukuoseną, kad „su ilgais plaukais buvo vis dėlto geriau“. Ir, žinot, iš ko tie komentarai gajausi? Iš kitų moterų. Iš vyresnių moterų.
Aš suprantu, kad vyresnė karta ir buvo auklėta gimdyk-valgyt daryk-namus valyk-vyrui patraukli būk. Bet mes kitokios. Mes to nenorime. Jūs turite dukras, galbūt turėsite, o gal netikras dukras – mes, jaunesnės, juk esame kaip jūsų dukros. Palaikykime vienos kitas.
Aš noriu, kad mes išsilaisvintume iš visų laikrodžių ir labai to jums linkiu, mano vyresnės ir jaunesnės sesės. Laikrodis, kada tekėti, kada gimdyti vaikus – jis yra atgyvena. Sovietų laikais moterys neturėjo pasirinkimo, gal tik drąsiausios galėjo sau leisti tokią galimybę. Visi gyveno pagal grafiką. Pagal normalaus gyvenimo grafiką. Dabar mes jo neturime.
Ganėtinai anksti ištekėjau, bet ne dėl to, kad suspėčiau į grafiką, į traukinį, tiesiog aš sutikau žmogų, kuris man sukėlė tokį jausmą, tokį didelį jausmą be jokių išeičių, be jokios galimybės pabėgti ar visa tai pamiršti. Tokį jausmą, prieš kurį aš buvau beginklė.
Tai štai, aš ir ištekėjau. Ir labai dėl to džiaugiuosi, bet lygiai taip pat įsivaizduoju gyvenimą netekant, gal net ir niekada. Įsivaizduoju, kad galima gyventi vienai. Ir viskas su tuo yra gerai! Net jei visa feisbuko juosta it pašėlusi nusėta naujom draugystėm, sužadėtuvėm, vestuvių ar kūdikių nuotraukom! Jūs neturite gyventi pagal kitus. Mylite, jus myli, gerbia, palaiko, norite tekėti – tekate. Nenorite – nereikia.
Tai štai, iš pradžių jie visi klausia: „Na, ar turi berniuką?“. Tie klausimai su priekaištu ir nerimu balse prasideda kokių devyniolikos. Gal dabar anksčiau. Kaip aš nekenčiu tų klausimų. Atrodytų, kad tiktų net bet koks berniukas, kad tik jis būtų. Tada jie analizuoja turimą berniuką. Tada jie klausinėja, kada vestuvės. Jūs ištekate ir jums atrodo, kad jie nurims. Ne!!! Jie pradeda klausti apie vaikus.
O kai pasielgiate taip kvailai ir neapdairiai, kaip pasielgiau aš, žiniasklaidoje pasakiusi, kad dabar apie vaikus negalvoju ir nenoriu jų – tai apsaugok jus, visata. Nes jūs neturite teisės nenorėti vaikų. Net mūsų Seimo Pirmininkė puikiai išdėstė moters pareigą – gimdyti ir auginti vaikus ir nespangti čia apie jokį kitą gyvenimą. Tai – jūsų pareiga.
Fu, ne. Visi tie, kurie kimba dėl vaikų – jie jums nepadės jų auginti, jie neparems jūsų finansiškai, jie dar juoksis iš jūsų, kai jums bus sunku. Jiems visiškai jūs nerūpite. Jiems tik rūpi, kad jūs atliktumėt visas „moters pareigas“. O dar, pastebėjau, kad vaikai yra labai svarbus argumentas bet kurioje diskusijoje.
Bet kokią vaikų neturinčią mokslų daktarę jūs galite užkimšti vienu sakiniu: „Tu bent du vaikus užaugink, tada aš pažiūrėsiu, kaip tu čia man apie aukštąją matematiką kalbėsi.“ Ir viskas. Jūs ją nugalėjote.
Būti mama nėra nei prioritetas, nei pasiekimas, tai – jūsų pasirinkimas. Kaip ir nebūti ja. O kitų pasirinkimus mes turėtume gerbti, ir, užuot juos kritikavę, paanalizuokime savuosius.
Taigi, moterys, visa širdimi jums linkiu ir tikiuosi, kad jūs turite jus suprantančias ir užtariančias mamas, su kuriomis galite kalbėti netgi opiausiomis temomis, kurios visada yra jūsų pusėje, kad jūs turite tėčius, kurie gerbia jus ir jūsų mamas, su kuriais jūs galite kalbėti ne tik apie techniką, bet ir apie emocinį pasaulį, jeigu jų neturite, – tikiuosi, kad turite draugus, kurie jus palaiko, kurie jūsų nekritikuoja, kurie tiesiog džiaugiasi jumis ir tuo, kokios jūs esate, tikiuosi, kad vyrai, kuriuos jūs išsirenkate/išsirinksite gerbs jus, jūsų norus, siekius, priims jus tokias, kokios jūs esate ir nesikėsins jūsų keisti, laužyti ar slopinti.
Mes esame laisvos. Esame laisvos šnekėti tai, ką norime, taip, kaip norime, tada, kada norime. Mes esame laisvos atrodyti taip, kaip norime ir niekieno nėra reikalas, koks mūsų svoris, veido oda ar krūtinės dydis.
Tiesiog kiti žmonės vertina kitus pagal tai, pagal ką vertina ir save. Jeigu jiems neatrodo, kad juos daugiau yra už ką mylėti, negu kad tik už krūtinės ar raumenų dydį, jie ir jūsų nepajėgs mylėti ir vertinti už kitus dalykus. Mes nesame dėl nieko kaltos. Jokio „normalaus gyvenimo grafiko“ nėra. Į jokį traukinį mes neturime karštligiškai suspėti. Mes neturime būti tobulos, nes tai neįmanoma. Linkiu supratingos aplinkos jums, kuri jūsų nekaltina ir nedaro spaudimo.
Viskas su jumis yra gerai. Jau dabar. Žinokite, kad jūs turite teisę rinktis. Ir viskas, ką jūs darote, yra jūsų pasirinkimas. Net tie žmonės, kurie jus supa. Net tai, ką jie jums šneka – jeigu jūs to klausote, tai yra jūsų pasirinkimas.
Sveikinu su kovo 8 d., linkiu pajusti, kokios jūs esate stiprios ir galingos – pačios savaime, be nieko.
