Visa tai vyko Indijoje, todėl gyvatė rimtai susirūpino dėl savo karmos. Ji nusprendė būti taiki. Tačiau kartą, kai ji ramiai gulėjo saulėkaitoje, priėjo piemuo. Nusigandęs jis stvėrė lazdą ir ėmė mušti. Būtų ir užmušęs, tačiau supypsėjo jo išmanusis – skambino nekantraujanti mylimoji. Leisgyvė gyvatė liko gulėti ant tako. Radę ją vaikai pamatė, kad ji nepavojinga ir ėmė spardyti. Kai jiems atsibodo, gyvatė vargais negalais nušliaužė į rąstų krūvą. Daugelį dienų ji gydėsi savo žaizdas.
Atgavusi jėgas, ji nušliaužė pas apie taiką kalbėjusį mokytoją. Norėjo pasiskųsti nukentėjusi ir paprašyti kompensacijos. Tačiau šventikas švelniai ją paglostė ir tarė: „Tu ne taip supratai mano paskaitą. Juk aš liepiau nekenkti kitiems. Teisingai suvokei, kad nereikia kandžioti žmonių. Bet kodėl nustojai šnypšti?“ Taip gyvatė suprato, kad taikingumas ir apsigynimas yra suderinami dalykai. Ji vėl ėmė grėsmingai šnypšti ir visi prašalaičiai dūmė į šalį.
Kalbėti apie taiką dabar madinga. Kuo žmogus save laiko dvasingesniu, tuo labiau baiminasi, kad į kariuomenę pašaukti vyrai bus ugdomi agresoriais.
Ką gali žinoti – gal jie bus veikiami nacionalistine lietuviška propaganda? Gal šauktinių būrius siųs į Krymą, o jų priekyje ant tanko jos Vytautas Landsbergis? Ar bent į Suvalkus išžygiuos lietuviai ir paskelbs, kad ten yra Lietuva. O gal net varys juos į Prancūziją grumtis su musulmonais ir atimti „mistralius“?
Laikau save pacifiste, nes esu įsitikinusi – užkariauti teritorijų iki Juodosios jūros tikrai nereikia. Agresija prieš kitus yra nepateisinama. Tačiau apkerėti taikos balandžių, mes pamirštame, kad agresija ir gynyba yra skirtingi dalykai. Agresija yra kandžiojimasis, gynyba – tai šnypštimas. Jei neišmoksime šnypšti, mus daužys kuo papuola.
Atsisakymas gintis yra kaip tik savotiška agresijos forma. Pasidavę tautos herojai skatina savinieką. Prezidentas Antanas Smetona visada bus pabėgęs prezidentas, o Salomėjos Nėries diemedžiu žydėjimas niekada bus neatsietas nuo Stalino saulės.
Šiais laikais susideginti dėl laisvės atrodo keista idėja, bet dainuojame apie „Pilėnus“ ir prisimename Romą Kalantą. Galime nepritarti susideginimui dėl laisvės, tačiau kova dėl laisvės mus įkvepia.
Šnekos apie taiką – tik užpudruota baimė. Juk ne iš meilės kitiems vaizduojamės tokie taikingi. Žmonės nesigina, nes bijo. Kadangi jausti baimę yra nemalonu, save tikina: „Būsiu geras ir viskas bus gerai“. Tokia viltis yra tikrai kvailių motina.
Dėl tokio aukos mentaliteto mes paistome ir apie kariuomenės „dedovščiną“. Kariuomenės vadai gali nertis iš kailio pasakodami, kad vyrai bus gerbiami, ugdomi patriotiška dvasia ir grįš pastiprinę raumenis. Tauta gūžčioja pečiais. Kaip gali nebūti „dedovščinos“, jei bus šaukiami tie, kurie per klaidą negavo šaukimo į teismą ir nepateko į Lukiškes ar Pravieniškes?
Kadangi laikome save beteisiais vargšais, nesuvokiame, kad šauktinis demokratinėje valstybėje turi šiokių tokių teisių. Jei į Petro skundus, kad jį terorizuoja Jonas, vadovybė nekreips jokio dėmesio, Petras paskambins žiniasklaidai ir išklos visą istoriją. Nori nenori kariuomenės vadai turės išsiaiškinti jo situaciją. „Dedovščina“ įmanoma tik tokiu atveju, jei kareivėliai patys įsijaus esantys „gaidžiai“ ar „ožiai“ ir klusniai lenksis prieš „vierchus“.
Komunikacijos specialistai tvirtina, kad šauktinių kariuomenė pristatyta itin nevykusiai. Esą – reikėjo aiškinti apie kariuomenės modernumą. Reikėjo kalbėti apie tai, kad tie, kuriems prie ginklų neleidžia liestis įsitikinimai, galės atitarnauti senelių prieglaudose ar ligoninėse. Beje, labai įdomu, kiek rasis štai tokių pacifistų, kuriems mieliau rankoje laikyti ne ginklą, o naudotas sauskelnes. Tikrai įdomu.
Kol diskutuojame, šauktinių šaukštai po pietų. Kariuomenė bus. Gal net nėra labai svarbu, kad šauktinių mamos, merginos ir jie patys labai bijo. Jei šauktiniai tikėsis atsidurti kalėjime, o pateks į padorią atmosferą, jie apie tai papasakos kitiems. Taip pasklis žinia, kad lenkti nugarą Anglijos šampinjonų ūkiuose yra sunkiau negu tarnauti.
Gal net atrodys, kad padaugėjo patriotų, nes protingesnieji, užuot bėgę į užsienį, pasisiūlys tarnauti savanoriškai. Juk jei žmogus įstoja tarnauti savanoriu, šaukiamas jis nebus. Kam tada drebinti kinkas ir laukti šaukimo? Savanorišką tarnybą galima suderinti ir su studijomis, ir su darbu. Teks pasirašyti keturių metų kontraktą, atitarnauti daugmaž vieną savaitgalį per mėnesį. Retsykiais išvažiuoti į kursus. Už tarnystės dieną savanoris dar gaus apie 74 litus. Ypač studentams tai – puiki galimybė užsidirbti.
Jei per gerai skamba, paskambinkite nemokamu Krašto apsaugos ministerijos nurodytu telefonu. Ten jums pakartos tą patį. Visa panika dėl šauktinių vyksta todėl, kad kažką apkerėjo taikos balandžiai ir jie nesugeba suvokti realybės.
