Klaipėdoje gyvenantis Martynas Latanauskas įsitikinęs, kad lietuviai privalo didžiuotis, jog šiuo metu nebėra Rusijos represijų ir okupacijų. Niekada negalima pamiršti istorijos ir to, kaip su mumis elgėsi rusai. Vaikinas nesupranta ir nenori suprasti tų žmonių, kurie bamba dėl dabartinio gyvenimo bei santvarkos.
M.Latanauskas didžiuojasi savo tauta ir nekeistų jos į nieką. Jam patinka čia, kur sava žemė, kur galima kurti savo rankomis. Lietuvoje galima garsiai reikšti savo mintis, didžiuotis istorija ir lygiuotis į išsivysčiusias šalis.
– Jūs gimėte 1990 metais kovo 11-ąją. Ką jums pasakojo artimieji, kokia tai buvo diena? - Lrytas.lt pasiteiravo Lietuvos bendraamžio M.Latanausko.
– Tuo metu remontui buvo uždarytas Mažeikių skyriusi, todėl mamai teko su manimi vykti į Kauną. Tikriausiai dėl to jaudulio ir gimiau truputį anksčiau, nes buvo skaičiuojama, kad pasaulį išvysiu kovo 13 d.
Vėlų kovo 10 d. vakarą mama nuvyko į Kauno ligoninę. Pasaulį išvydau kovo 11 d. 5 val. ryto. Tą dieną visi žmonės tik ir kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę. Jie džiaugėsi ir sveikino mamą su dviguba švente: gimusiu sūnumi ir atkurta Lietuvos nepriklausomybe.
– Šiuo metu kurią šventę švenčiate – savo gimtadienį ar valstybinį Kovo 11-osios minėjimą?
– Kai buvau mažas ar paauglys, kovo 11 d. man buvo svarbi kaip gimtadienis. Švęsdavau jį su draugais. Dabar kuo toliau, tuo dažniau Kovo 11-ąją miniu kaip valstybinę šventę. Vykstu į Kovo 11-osios minėjimo renginius Vilniuje, ir tai tampa tradicija. Greitai turėsime mažylį, tad ir jam stengiuosi tai įskiepyti. Važiuosiu su savo vaikais, kad jiems įdiegčiau patriotišką dvasią.
– Ar galėtumėte save pavadinti Lietuvos patriotu?
– Manau, kad tikrai save taip pavadinčiau, tačiau kyla klausimas, kas yra patriotizmas? Pavyzdžiui, kalbant apie šauktinius. Jei pakviestas tarnauti žmogus ieško pretekstų išsisukti ir bijo eiti į karinę tarnybą, tai nėra patriotizmas. Patriotas visada bus pasirengęs ginti Lietuvą. Net Konstitucijoje yra nurodyta, kad kiekvienas pilietis privalo ginti valstybę.
Tačiau mano atveju didesnis patriotizmas būtų, jei likčiau šeimoje šalia mažo vaikelio, dirbčiau Lietuvai ir prisidėčiau kitais būdais prie jos gerovės. Bet jei gaučiau šaukimą tarnauti, tai tikrai jį svarstyčiau ir tarčiausi su šeima. Tai ne mano vieno pasirinkimas, tai mano šeimos reikalas. Be to, Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, kurie neturi nei šeimos, nei darbo ir negalvoja apie ateitį. Jiems ir patarčiau eiti į kariuomenę.
– Lietuvos nepriklausomybei sukako 25 metai, kaip ir jums. Ar galėtumėte Lietuvą pavadinti brandžia valstybe?
– 25-eri valstybei – tai lašas jūroje. Lietuva buvo šimtmečius niekinta, tremta ir žeminta. Žmogui 25 metai gana daug, tačiau šaliai tai labai mažai. Kita vertus, Lietuva per 25 metus pasiekė labai daug: integravomės į Europą, įstojome į NATO, Europos Sąjungą ir euro zoną. Šie dalykai visiems piliečiams yra labai svarbūs. Taip galėjome nutolti nuo Rusijos ir Rytų sienos bei integruotis į išsivysčiusias šalis. Tai didžiausi Lietuvos per 25 metus pasiekti laimėjimai.
Antra vertus, Lietuvoje dabar jaučiamas chaosas ir sutrikimas. Skleidžiama daug informacijos, kiršinančios visuomenę ir gąsdinančios, kad greitai bus karas. Žinoma, Lietuvai reikia žinoti agresorius ir juos įvardinti, tačiau per didelis eskalavimas tikrai neatneša naudos.
– Paminėjote Lietuvos laimėjimus. Kaip manote, ar dabar lietuviai įvertina tai, ką turi?
– Žmonės dažnai pamiršta, į kokią santvarką mes ėjome ir kaip tai svarbu. Patekome į kapitalizmą, kur kiekvienas savo rankomis turi kapanotis, siekti tikslų ir dirbti. Niekas taip lengvai nesuteiks išsilavinimo kaip anksčiau, nepaskirs darbo ar buto. Jiems viskas buvo pateikta kaip ant lėkštutės, o dabar kiekvienas pats sau gyvenimą pasikloja. Liūdna, kai žmonės turi laisvę, tačiau nesidžiaugia, nes reikia patiems visko ieškoti ir dirbti.
– Ar jūs pats jaučiatės laisvas?
– Tikrai taip. Galiu keliauti ir mokytis bet kur, siekti savo tikslų. Kartais lietuviai dejuoja, kad tos laisvės yra per daug. Tikrai taip nėra, nes mus riboja įstatymai. Jos nėra tiek daug, kad galėtum elgtis neribotai. Laisvės žodžiui niekada nebus per daug.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie murma, jog kovojo ne už tokią Lietuvą?
– 84 metų mano močiute pasakojo, kaip jos tėtis dirbo geležinkelio viršininku Skuode, o jų šeima gyveno stoties pastate. Jie matė visą pragarą, kai atvažiuodavo gyvuliniai vagonai. Rusų kareiviai ten įgrūsdavo suaugusiuosius ir vaikus. Mažyliai pro vagonų plyįius iškišdavo mažas rankutes, o rusų kareiviai jas trankydavo, kad būtų ramesni ir nemosikuotų. Pasitelkęs šį pavyzdį, aš paklausčiau šiandien dabartine santvarka nepatenkintų žmonių: „Ar jūs vėl to norite?“.
– Ką jūs veikiate šiuo metu?
– Studijuoju visuomenės sveikatą ir teisę. Esu įkūręs ne pelno organizaciją „Visuomenės sveikatos fondas“. Taip pat bandau imtis verslo. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje tikrai yra ką veikti.
Be to, iškart po dvyliktos klasės buvau išvykęs studijuoti į Angliją, tačiau po pusantrų metų grįžau. Negalėjau ten atrasti savęs, pajutau depresiją, trūko artimųjų, negalėjau integruotis į anglų visuomenę. Tad nebaigęs mokslų viską mečiau ir grįžau į Lietuvą. Šiuo metu tikrai dėl to nesigailiu.
– Ką manote apie lietuvių emigraciją?
– Pažiūrėkite į Lietuvos istoriją – kiek žymių mūsų protų, poetų, rašytojų studijavo ir dirbo užsienyje. Dabar emigracija taip pat sveikintinas dalykas, nes žmogus gali išvykti į išsivysčiusias šalis, baigti mokslus, pasisemti patirties ir grįžti. Valstybė turėtų imtis tokios politikos, kad emigravusieji norėtų sugrįžti atgal į Tėvynę.
