Mes tikrai nesame blogesni. Lietuvoje pamišimas dėl antrosios religijos, regis, šiek tiek atvėso, bet pavasario pradžia kiekvienais metais irgi būna pažymėta lengvesnio ar sunkesnio laipsnio beprotybės ženklo.
Kovo pradžioje būtina iškęsti visuotines grumdymosi ir batų mindymo varžybas, vykstančias sostinės centre ir vadinamas Kaziuko muge.
Privaloma važiuoti į Vilnių ir alkūnėmis skintis kelią link daug brangesnių nei kasdieniame turguje dešrų arba žuvų, kurios ligi vienos tikrai atgabentos „iš pamario“, kaip dievagojasi prekeiviai.
Būtina nusipirkti bent keletą medinių šaukštų, kurių per metus taip ir nepanaudosi. O ką kalbėti apie verbas, kurios pasmerktos rinkti dulkes ant palangės.
Tačiau ir jos privalomos, nes tai – tradicija. Kaip ir nuolatinės spūstys pakeliui iš sostinės ar antro pagal dydį miesto į pajūrį ar paežeres kiekvieną vasaros penktadienį.
Lygiai tokia pat tradicija – džiaugtis kaimynų bėdomis.
Per pastarąjį ketvirtį amžiaus ši piktdžiuga ypač išryškėjo tarp emigrantų ir pasilikusiųjų Lietuvoje.
Juk visiems smagu, kai pirmieji antruosius vadina užsisėdėjusiais bestuburiais, o tie pirmuosius – „lochais“, kaimiečiais ir buduliais.
Nuostabu, kad atkūrus nepriklausomybę ne išnyko, o suvešėjo tautinis pavydo jausmas.
Kai žlunga kieno nors smulkusis versliukas, aplinkiniai trina rankomis – sukčius ir spekuliantas priėjo liepto galą.
Tie patys liežuviai piktai plaka ir iš kooperatyvų ar namudinių artelių stambiomis tarptautinėmis kompanijomis virtusias lietuviškas bendroves.
Juk visoms joms vadovauja ne didesnį nei minimalų atlyginimą mokantys oligarchai! Vos ne vampyrai, net dienos šviesoje geriantys samdinių kraują ir prakaitą.
Taip atrodo tiems, kurie patys net minimalios algos nėra verti arba pasirinko gyvenimą iš valstybės dosniai atseikėjamų pašalpų. Bet privaloma iškęsti ir šią pavydo skaistyklą, nes ji yra tokia pat lietuviška kaip Vytis ir trispalvė.
O kur dar vienas skiriamasis bruožas – saviplaka. Neva esame tiesiog nevykėlių ir prasigėrusių savižudžių tauta.
Jei kuriam pasiseka įgyti išsilavinimą užsienio universitetuose, uždirbti vieną ar dešimt milijonų eurų, pastatyti kelis kaimus įdarbinusią gamyklą, tai tas veikėjas būtinai bus pasaulinio masonų sąmokslo dalyvis, užsienio tarnybų statytinis arba tiesiog laimės kūdikis. Toks savotiškas trečiasis brolis Jonas, kuriam čia nelabai vieta.
Tokia mąstysena taip giliai įleido šaknis, kad net tapo mūsų savasties dalimi. Juk kaip gyvensi be tokių puikių tradicijų?
Nerimą kelia tik tai, kad kai kurios iš jų pastaraisiais metais ima nykti.
Antai Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją vis rečiau užtiksi beretėmis pasipuošusių raudotojų sambūrį, liejantį gailias ašaras dėl to, kad Lietuva prisikėlė.
Tik šventa vieta tuščia nebūna: vietoj graudulingų raudų kažkada per vieną naktį didelis užaugęs svajonių jaunikis kiekvienais metais primena, kaip smarkiai jis tikrai myli Lietuvą. Tai jau irgi tampa neatsiejama tokių švenčių dalimi.
Keista, bet keičiasi net ir rinkimų tradicijos, nors vyriausiasis jų prievaizdas daugiau nei porą dešimtmečių lieka tas pats. Šįmet pirmąsyk anuliuoti rezultatai Trakuose dėl balsų pirkimo ir biuletenių klastojimo.
Nemokamų dešrų ar degtinės būdavo kone kiekvienais rinkimų metais, bet dabar kažkodėl padvelkė permainomis.
Baisu, kad Seimo mamutų sambūris kada nors palaimins ir rinkimus internetu. Žinoma, ne šįmet, bet gal dar po ketvirčio amžiaus, kai dabar diegiamą 4G ryšį pakeis koks nors 150G.
Juk skubėti šiukštu nevalia, nes taip galima netyčia sutraukyti tradicijų pančius.
Net jei kam nors atrodo, kad jie trukdo. Įpročius, kad ir kokie jie būtų, privalome sergėti ir puoselėti.
