Jaunimas nori visko čia ir dabar
Sociologas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros vedėjas prof. Leonardas Rinkevičius, kalbėdamas apie šių dienų 25-mečių kartą, sakė: „Profesorius Zygmuntas Baumanas savo knygoje „Iššvaistyti gyvenimai“ pateikė labai Lietuvos visuomenei tinkantį apibūdinimą: jaunimo gyvenimo tempas, siekiai ir požiūris į permainas labai skiriasi nuo 50–60-mečių kartos. Anksčiau svarbios buvo tokios vertybės kaip stabilumas, tęstinumas, perimamumas, o šiandien siekiama greito judėjimo į priekį, greitų permainų.“
Profesoriaus teigimu, šių dienų kartą kur kas labiau veikia globalizacija: „Nors globalizacijos procesų įtaka akivaizdi, tikrai nemanau, kad į tai reikėtų žvelgti su tam tikru atsargumu, kad nyksta jaunosios kartos ryšys su šeima ar savo valstybe. Esama daugybės pavyzdžių, kurie tai įrodo. Pažiūrėkite, kokių amžiaus tarpsnių žmonės ateis į Kovo 11-osios renginius. Tarp jų tikrai bus daug jaunų žmonių.“
Bendrumo jausmas niekur nedingo
L.Rinkevičius teigė, kad šių dienų 25-mečių karta yra labai susisaisčiusi įvairiais tinklais, kurie lemia itin dinamišką gyvenimo būdą: „Jauni žmonės yra įvairių saviraiškos bendrijų nariai ir per vieną dieną gali dalyvauti daugelyje procesų ir nuveikti daug labai skirtingų darbų. Jie daug ko šiame „globalėjančiame kaime“ pasisemia, sužino. Žinoma, kalbu ne apie kitokį bendruomenės suvokimą nei tas, kuris buvo prie 50–100 metų.“
Pasak profesoriaus, šis globalėjimas anaiptol nereiškia, kad nyksta šeimos vertybės ar pagarba joms, veikiau keičiasi jos išraiška: „Tokios progos kaip Kovo 11-oji mus visus vienija, ir man, ne tik kaip sociologui, bet ir kaip tėvui, džiugu konstatuoti, kad mus siejantis tam tikras bendrumo jausmas tikrai niekur nedingo.“
Jaunajai kartai – daugiau galimybių
Paklaustas apie dabartinių 25-mečių ir 50-mečių (kuriems anuomet buvo 25-eri) laisvės suvokimą, pašnekovas sakė: „Svarbu kalbėti ne tik apie laisvės, bet ir apie atsakomybės sąvokas. Turime nepamiršti, kad ir galimybės įgyvendinti savo siekius buvo skirtingos.
Kai kalbame apie tokias vertybines orientacijas ir siekius kaip Kovo 11-oji ar Sausio 13-oji, nereikia pamiršti, kad tam tikriems žingsniams reikėjo drąsos ir valios. Šiandienė karta taip pat turi priimti nemažai iššūkių, bet galimybių ji taip pat turi kur kas daugiau“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad barikadų naktimis saugoti nebereikia, bet tai reiškia, kad šių dienų 25-mečių kartos pareiga įgyvendinti kitus visuomenės tikslus.
Pašnekovo teigimu, dažnai jaunimas visai nepagrįstai kaltinamas egoizmu ir tik materialiųjų vertybių siekimu: „Jauniems žmonėms visuomet bus svarbu ne tik tėvynę mylėti, bet ir apie savo ateitį galvoti, bet juk tai būdinga bet kuriai visuomenei. Šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbu mylėti, būti mylimiems, siekti savo svajonių“, – kalbėjo L.Rinkevičius.
Profesorius akcentavo, jog tai, kad daug jaunų žmonių ryžtasi studijuoti ne Lietuvoje, visai nereiškia, kad jie praranda santykį su savo tėvyne: „Juk laisvės samprata taip pat truputį keičiasi keičiantis kartoms. Šiandien nuskristi į Varšuvą, Berlyną ar Londoną yra beveik tas pat kaip anuomet studijuoti vykdavome iš Skuodo ar Radviliškio į Vilnių.“
Sunku buvo rasti ligoninę
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentas Marijus Masiulis gimė 1990-ųjų kovo 11 dieną. Paklaustas, kuo šių metų gimtadienis, kuris sutampa ir su Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiu, jam ypatingas, pašnekovas sakė: „Praėję metai atnešė daug pokyčių, o šiemet jaučiu, kad prasideda naujas etapas su naujais tikslais.“
M.Masiuliui tėvai pasakojo, kad jo gimimo dieną buvo sunku rasti ligoninę, kuri sutiktų priimti gimdyvę, mat visos rajono ligoninės buvo uždarytos ir iš Kelmės steko vykti į Raseinius.
Kalbėdamas apie tai, kaip iš vaikystės prisimena Kovo 11-ąją, M. Masiulis sakė: „Kadangi gimiau 1990-aisiais, negaliu prisiminti pačių svarbiausių pokyčių momentų, bet daug dalykų yra svarbūs ir žinomi iš tėvų pasakojimų. Prisimindamas šiuos tėvų pasakojimus galiu tik džiaugtis, kad Lietuva buvo tokia vieninga, Nepriklausomybė iškovota, ir tai leidžia mums džiaugtis laisve.“
Pašnekovas prisipažino kartais draugams juokais sakantis, kad jo gimtadienį švenčia visa Lietuva. „Save laikau patriotu, nes niekada nekilo minčių pabėgti iš Lietuvos ir visuomet, kad ir kokios negandos ar sunkumai ištiktų, nesirinkau lengvesnio kelio ir niekur neišvykau“, – kalbėjo M. Masiulis.
Norėtų sutikti gimusius 1990-ųjų Kovo 11-ąją
Apie tai, kokių galimybių turi šių dienų 25-mečiai, lyginant su tais, kurie buvo šio amžiaus Lietuvai tik atgavus Nepriklausomybę, pašnekovas sakė: „Labai daug ką pakeitė naujosios technologijos, kurios itin daug duoda asmeniniam tobulėjimui. Atsivėrė galimybės keliauti, susipažinti su kitomis kultūromis – to anuomet tikrai negalėjo mūsų tėvų karta.“
Pašnekovas prisiminė, kad minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį 2001-aisiais Seime buvo susitikęs ne tik su Kovo 11-osios Akto signatarais, bet į susitikimą buvo sukviesti ir kiti tą lemtingąją Kovo 11-ąją gimę vaikai: „Tuomet tas susitikimas atrodė vienoks, šiandien būtų labai įdomu vėl pamatyti tuos žmones ir kartu pabendrauti su savo bendraamžiais, pasidalyti patirtimi. Juk per tiek metų pasikeitė mąstysena, atsirado tam tikri prioritetai ir pan. Tai būtų labai įdomus susitikimas.“
Savo kartą apibūdino vienu žodžiu
Kitas VGTU studentas Tomas Lazauskas taip pat savo gimtadienį švenčia kovo 11 dieną, o paklaustas, kuo su laisvės 25-mečiu sutampanti šventė svarbi jam pačiam, vaikinas pajuokavo, kad tai puiki proga išsimiegoti, ir netrukus labai rimtai pridūrė: „Tai diena, kai kiekvienas susimąstome, kas mes tokie ir kokie galėjome būti, ką iš tikrųjų ši diena mus reiškia, kur einame, kiek nuėjome ir kur esame... Prisimename juk ir tai, ką paaukojome, juk dėl to, kad šiandien šią dieną galėtume džiaugtis, to reikėjo.“
Paklaustas apie vaikystės prisiminimus pašnekovas atviravo, kad jam įsiminė, jog tą dieną, kai jis švęsdavo gimtadienį, važiuojant per kokį nors miestelį į akis krisdavo plazdančios lietuviškos trispalvės, ir suaugusiųjų pasakojimai, kam visa tai daroma, priversdavo susimąstyti, kad jam ši džiaugsminga diena kitiems žmonėms gal kelia ir graudžių prisiminimų.
„Neketinu visko mesti ir kur nors vykti, man čia patinka – savas kraštas ir savi žmonės“, – sakė T.Lazauskas, paklaustas, ar laiko save patriotu. Dabartinių 25-mečių kartai apibūdinti pašnekovui užteko vieno žodžio: „Nepastovūs. Jei tik kas nors nepasiseka, tuojau skuba krautis lagaminus ir ieškoti lengvesnės išeities, o jei tokios laimės paieškos nuvilia, vėl grįžta į Lietuvą.“
