„Lietuva bus nepriklausoma, mes būsime laisvi.“ Žmonės jau buvo apsipratę su šia mintimi, kuri dar 1989-ųjų pavasarį daugeliui atrodė kaip utopija.
Praėjo 25 metai. 2015-ųjų kovą nepriklausomybės atkūrimo sukaktį švenčia jau kitokia Lietuva. Tai – valstybė, užauginusi laisvės vaikų kartą, NATO narė, pirmininkavusi Europos Sąjungai, įsivedusi eurą.
Bet štai keistas istorijos atkartojimas – šalis vis dėlto tebėra panaši į pačią save prieš ketvirtį amžiaus. Laiką, kai žmonės pratinosi prie vienos idėjos. Gaivališkos, kurti ir gyventi įkvepiančios, geras permainas žadančios laisvės nuojautos.
Dabar ore sklando kita esminė idėja. „Mus tikrai užpuls, mus jau puola.“ „Atsilaikyti privalome bent tris dienas.“ „Sausio 13-oji pasikartos. Ar jūs pasiruošę pakartoti žygdarbį?“ Tokiais pranešimais tautą nuosekliai bombarduoja prezidentė, dešinioji opozicija ir šiuos politikus aptarnaujantys informacijos kanalai.
Lietuvių tauta, nukraujavusi per emigraciją, nesusidorojanti su alkoholizmu, savižudybėmis, smurtu šeimoje, girdi šiuos nuolatinio dažnio signalus ir daro atitinkamas išvadas. Visuomenė, kurioje nuolat kurstoma įtampa, – panaši į žmogų, atsidūrusį neišvengiamos grėsmės akivaizdoje.
Kai mums gresia pavojus, jo signalą iš smegenų nervų sistema perduoda į tam tikrus organus, kurie išskiria adrenaliną ir kortizolį.
Vadinamieji streso hormonai priverčia sparčiau plakti širdį, padidina kraujospūdį, nuslopina sistemas, nebūtinas gintis. Kūnas pasiruošia kautis.
Tačiau tokia sekinanti mobilizacijos būsena negali trukti ilgai. Dar blogiau, kai ji nuolat kartojasi, o žūtbūtinė kova taip ir neįvyksta.
Besikartojantis stresas dažnai sukelia širdies ligas, depresiją ar pridaro rimtesnių problemų.
Iš individų sudaryta visuomenė reaguoja panašiai. Nuolatinis kartojimas, kad tuoj bus labai blogai, ją veikia panašiai kaip stresas žmogaus kūną. O įtampa ir nežinomybė skatina ilgalaikę neigiamą reakciją.
Karas Ukrainoje ir Rusijos agresija – realūs, išties didelį nerimą keliantys veiksniai. Lietuva nuo pat narystės NATO pradžios pernelyg aplaidžiai vertino savo gynybinius pajėgumus. Mes buvome ir esame galimas grobis okupantui. Tai – akivaizdžios problemos, kurioms reikia tikrų sprendimų.
Būtent sprendimų, o ne tuščios retorikos, verčiančios krūpčioti neurotišką visuomenę, gūžčioti pečiais Vakarų partnerius.
Rusijos grėsmės akivaizdoje tuos pačius nacionalinio saugumo galvosūkius sprendžia daugelio Europos šalių vadovai.
Antai Estijos prezidento pozicija Kremliaus režimo atžvilgiu labai aiški, kieta ir nepalaužiama. Bet jam, lenkams ar kitiems Rusijos kaimynams nekyla minčių vien pamačius užsienio žurnalistą šaukti „dangus griūva“.
Ar visa tai reiškia, kad asmeniniai reitingai ir ištobulinti viešieji ryšiai Lietuvoje ima užgožti valstybinį mastymą? Kodėl taip nuosekliai laikomasi isterijos priepuolio ištiktos aukos pozicijos?
Šauktinių pajėgų negrabų atgaivinimą galima nagrinėti įvairiais pjūviais.
Tačiau ši istorija, be kita ko, atskleidė, kad Valstybės gynimo taryba, pasirodo, nesuvokia skirtumo tarp visuotinio ir nevisuotinio šaukimo.
Valstybės strategams patarinėjantiems specialistams nepavyko iki galo išaiškinti, kuo šie užmojai skiriasi nuo visuotinio karinio parengimo arba savanorių pajėgų. Negi pakanka paskelbti žinią miestui ir pasauliui, o jau tik paskui aiškintis, kas ir kaip?
Žinoma, baimė ir neaiškumas dėl ateities nėra vien viešųjų ryšių pasekmė. Natūralu, kad horizonte smilkstant karo dūmams žmonės didesnę pajamų dalį ima skirti ne vartojimui, o santaupoms. Jau kelis mėnesius mažmeninės prekybos augimas Lietuvoje lėtėja, būsto rinka irgi vangi. Jų tikrai nepažadins prezidentiniai karo šūkiai ar apkasų kasimo pamokėlės.
Visa tai labai gerai matoma ir iš toliau. Minčiai, kad NATO narė Lietuva jau kariauja, pasiruošę ne tik šalies gyventojai.
Egzotiški vietos politikų viešųjų ryšių triukai (apkasų kasimo atmintinės, „mobilizacija“, trijų dienų gynyba) globaliame pasaulyje paplinta žaibiškai.
Nenuostabu, kad, tarkime, būstas mūsų šalyje ima nebeatrodyti saugi investicija nei užsieniečiams, nei emigrantams. Jie aktyviau pardavinėja nekilnojamąjį turtą, o naujo nuperka gerokai mažiau. Versle irgi geriau riziką pervertinti nei jos neįvertinti, todėl net menka grėsmė jį skatina trauktis iš nestabilios zonos.
Mūsų valstybė, pagaliau pasiryžusi iš esmės pertvarkyti krašto gynybą, turėtų labai rimtai įvertinti ir savo esminių žinių komunikaciją. O dabar tai daroma provincijos politiko lygiu: patarėjų surašyta kalba arba pareiškimas, skambiai išrėžtas kokioje nors mugėje.
Plačiąja prasme Lietuvai tai gali padaryti ne mažiau žalos nei agresyvi svetimos valstybės propaganda.
