Toji liepų alėja buvo ne tik susitikimų, bet ir viso miesto gyvenimo centras. Kokių parduotuvių čia nebuvo – juk dėl jų kauniečiai ir eidavo „į miestą“: dvi „universalinės“, trys ar keturi „gastronomai“, rūbų, batų, buitinės chemijos, plokštelių, laikrodžių, saldainių, sporto prekių, restoranai su „Metropoliu“ ir „Tulpe“ priešaky, mažiausiai trys knygynai, biblioteka, keturi kinoteatrai (juos vadindavome tiesiog „kinais“), trys tikri teatrai, pora muziejų, viešbučių, mokykla, ligoninė, keletas valdžios įstaigų – „vykdomieji“ komitetai, milicija, KGB Kauno skyrius, tuometinis Kauno „metro“ – du požeminiai tualetai alėjos pradžioje ir pabaigoje.
Tarp kitko, dar iki 1961 metų, kol gatvė vadinosi Stalino prospektu, kauniečiai nesivaržydami ją vadindavo Laisvės alėja, stebėtina, bet sovietinis saugumas į tai beveik nekreipdavo dėmesio. Įdomu ir tai, kad gatvė buvo atvadinta į „Laisvės“, o ne, tarkim, į „Lenino“.
Mat Kaune tuomet jau buvo „Lenino“ (dabar Vytauto) prospektas, taigi „Stalino“ pervertimas į „Lenino“ (kaip Vilniuje), būtų reikalavęs tuometinį Lenino prospektą pervadinti galbūt į Markso-Engelso, tokiam cirkui tuometinė valdžia nesiryžo…
Praleisiu keletą istorijos dešimtmečių, o jei tiksliau – visą pusšimtį metų, ir turime ką turime: apmirusią Kauno centrinę gatvę su negausiais praeiviais, nuobodžiaujančiais pardavėjais, o kai kur tiesiog tuščiais langais, bendra ir gana negyva tolimų prisiminimų aura. Nebe pirmus metus Kauno valdžia ir miesto bendruomenė svarsto, ką daryti su „Laisve“, kaip jai įžiebti gyvybę. Pastaruoju metu pagarsinti keli šios alėjos rekonstrukcijos variantai. Ar tikrai jie atgaivins Kauno simbolį?
Pasvarstykime.
„Laisvės alėja bus išgrįsta granito plokštėmis, įrengti suoliukai, į oro sąlygas reaguojantys skėčiai, kurie automatiškai išsiskleis prasidėjus lietui. Planuojama įrengti paviljonus suvenyrams, gėlėms ir spaudai“.
Tai ir viskas – tokia yra Kauno valdžios vizija. Ar tie skėčiai ir granitas pritrauks miestiečius ir miesto svečius sugrįžti į Laisvės alėją? Tikrai verta suabejoti. Bet tai kas gi galėtų pritraukti? Šiais laikais sunku žmones iš viso kuo nors nustebinti. Bet gal tuomet atsigręžkime į praeitį?
Priminimui pradėkime nuo… funikulierių. Kaune esantys ir veikiantys Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai priskiriami prie seniausių Europoje, iš viso tokių „į kalną kylančių namelių“ mūsų žemyne priskaičiuojama apie 80, Kauno funikulieriai tarp jų. Jie paskelbti mūsų krašto technikos paminklais.
Funikulieriai yra naudojami ne tik kaip susisiekimo priemonė, bet ir kaip pramoga. Pakilus Aleksote, atsiveria graži miesto panorama, o Žaliakalnyje – čia pat Prisikėlimo bažnyčia, nuo kurios stogo vėlgi matosi ne mažiau efektingas vaizdas. Taigi miesto svečiams visai maloni kelionė, o patiems miestiečiams – atokvėpio užsiėmimas. Deja, kelionė funikulieriumi tetrunka vos porą minučių – tikrai trumpas malonumas.
Kodėl pradėjau „Laisvės“ atgaivinimą nuo funikulierių? Todėl, kad istoriškai žiūrint kažkas panašaus Kaune buvo, bet ne kelionė į kalną, o lyguma – arklių traukiamu vagonėliu „konke“.
Tai savotiškas tramvajus, bėgiais riedėjęs iš geležinkelio stoties per „Laisvę“ į Rotušės aikštę. Beveik keturis dešimtmečius buvusi Kauno atributu, savo gyvenimą „konkė“ baigė linksmu atsisveikinimu 1929 metais.
Kodėl gi neatgaivinus panašios susisiekimo priemonės, tokio „retrotramvajaus“, važiuojančio centrine miesto gatve? Aišku, ne arklių, bet šiuolaikinių elektros variklių traukos. Panašaus dizaino kaip ir funikulieriaus (o gal „konkės“?) vagonėliai turėtų tapti gana stipriu pramogos, bet ne mažiau ir susisiekimo masalu ir miestiečiams, ir jų svečiams, dargi gerokai patrauklesniu nei funikulieriai. Tokiu būdu Laisvės alėja taptų spalvingų vaizdų kupina promenada.
Tačiau Laisvės alėja nereikėtų apsiriboti, tokį tramvajų galbūt vertėtų pratęsti iki Rotušės aikštės, čia apsukant visą jos ratą, kadaise taip sukdavosi berods pirmas autobusų maršrutas Rotušė-Panemunė. Tokiu būdu vėl būtų atstatytas Kauno naujamiesčio ir senamiesčio susisiekimo ryšys visuomeniniu transportu, nes dabar jo faktiškai nėra. Norint iš miesto centro pasiekti Rotušę, reikia pėsčiomis kulniuoti tikrai nemažą atstumą.
Kitas šio tramvajų maršruto galas galėtų būti prie Įgulos bažnyčios arba Vytauto parko papėdės, o gal atgaivinant visą „konkės“ maršrutą, jį pratęsti iki pat Geležinkelio stoties?
Tramvajų elektros tinklo stulpai trasos šonuose galėtų tuo pačiu tapti iš apšvietimo stulpais. Tačiau galima būtų įgyvendinti ir modernesnį XXI amžiaus sprendimą: įsigyti tramvajus su autonominiu maitinimu, be jokių ten virš tramvajaus kyšančių ūsų.
Šiais laikais vienu ličio jonų baterijų pakrovimu galima nuvažiuoti 240 kilometrų, praktiškai jų užtektų visai dienai, Pakrovimui reikia 8 valandų, taigi pakrauti užtektų nakties, o ryte vėl į darbą…
Apskritai, originalūs „senovinio kvapo" tramvajai dažnai tampa miesto simboliu, Pavyzdžiui, Honkonge, San Franciske ar Milane. Ne pirmos jaunystės tramvajai važinėja ir arčiau, pvz., Liepojoje.
Šiame mieste veikia vienintelis tramvajų maršrutas ir jo neketinama atsisakyti. Todėl ir Kaune, įrengus senoviškus funikulieriaus ar „konkės" tipo tramvajų vagonėlius, ne vienam smalsesniam piliečiui galbūt irgi atsirastų interesas pasižiūrėti ir pasivažinėti jais, o iš kito miesto ar šalies ir specialiai dėl jų atvykti į Kauną. Žinoma, miestiečiams naudotis ir kasdieniams susisiekimo reikalams.
Lietuvoje apie tramvajus, pvz., Vilniuje ar Klaipėdoje jau ne pirmi metai kalbama, visai rimtai diskutuojama net šių miestų savivaldybėse, rengiamos galimybių studijos. Optimistai drąsiai kalba, kad „anksčiau ar vėliau“ jie tikrai pasirodys sostinės ar uostamiesčio gatvėse. Kauno Laisvės alėjoje pasirodęs tramvajus, kaip sakoma, nušluostytų nosį minėtiems Kauno konkurentams, tai irgi gana svarus tramvajų įrengimo faktorius…
O po teisybei, tai ir Kaune apie tramvajų Laisvės alėjoje visai rimtai buvo kalbama berods prieš penkerius metus. Tai reiškia, kad šio straipsnio mintys nėra visiškai autoriaus fantazija, bet ir solidžių architektų vizija. Gal vertėtų pamėginti jas realizuoti?
