Gal, žinodama D.Grybauskaitės nenorą su niekuo dalintis scena, Prezidentūra nė nekvietė pirmųjų kitų valstybių asmenų? Kartu tai vėl priminė, kad pastarojo meto Lietuvos užsienio politika gerokai apardė, o gal net sugriovė daugelį tradicinių strateginių partnerystės tiltų.
Bet vienos kaimyninės šalies vadovas, nors ir nebūdamas šventėje fiziškai, dvasine prasme tapo bene pagrindiniu, tiesa, neigiamu jos herojumi. Tai – Kremliaus šeimininkas V.Putinas.
Būtent Rusija, jos sukeltas karas Ukrainoje ir galima grėsmė Lietuvai buvo labiausiai akcentuojama per Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Paradoksas, tačiau būtent tai daugelį žmonių ir skatino kuo entuziastingiau švęsti.
„Prieš ketvirtį amžiaus įveikėme priešą, laimėjome laisvę, pasiekėme kone padebesius, dabar esame nuostabūs. Tad kuo entuziastingiau švęskime, kad tas pats priešas tai matytų ir iš pykčio ragus nusilaužytų. Žinoma, jis žvangina ginklais, todėl parodykime ir tai, jog jį taip pasitiksime, kad maža nepasirodys. Taigi svarbiausia – atremti priešą.“
Maždaug taip galima apibendrinti pagrindinius leitmotyvus, kurie kartojosi politikų pareiškimuose ir kalbose, taip pat įvairių kitų sričių veikėjų sveikinimuose, vyravo socialiniuose tinkluose.
Pati D.Grybauskaitė kone pačiose šventės išvakarėse paskelbė, kad Rusijai užpuolus Lietuvą reikėtų atsilaikyti tris dienas, kol atskubės Vakarų karinė pagalba. Šalies vadovė tai pasakė tokiu tonu, tarsi tai būtų realiausia ateities perspektyva.
Kad tos pačios kaimynės ginklų žvangėjimas yra labiausiai uždeganti šventės muzika, liudijo ir šventinė prezidentės kalba.
Karingas, pašaipus šūkavimas Rusijos pusėn nuaidėjo net nuo pagrindinio šventinio koncerto sostinės Katedros aikštėje scenos.
Reikšdami paramą ukrainiečiams lietuvių atlikėjai sudainavo dar Maidano revoliucijos metu Ukrainoje labai populiarią dainą „Mes niekuomet nebūsime broliai“. Pagrindinė dainos (jos žodžiai parašyti Ukrainoje, o muzika – Lietuvoje) mintis – rusai yra beviltiškų vergų tauta.
Ironiška tai, kad šventiniuose renginiuose dalyvavo nemažai Rusijos opozicijos atstovų, o ten buvo kartojama savaime suprantama ir itin svarbi mintis – V.Putinas ir jo rėmėjai nėra visa Rusija, o Lietuva turi kuo labiau rodyti, kad atskiria sveikąją rusų tautos dalį nuo valdžios.
Žinoma, egzistuoja grėsmė, kad agresyvėjantis Rusijos režimas gali nebesusivaldyti ir griebtis beprotiškų veiksmų prieš NATO nares Baltijos šalis. Natūralu ir tai, jog tai, kas vyksta Ukrainoje, ir jaudina, ir kelia nerimą.
Kita vertus, visiškai akivaizdu, jog grėsmė, kad Kremlius „žengs toliau“, tikrai ne šimtaprocentinė.
Rengtis tokioms grėsmėms, be abejo, būtina. Tačiau ar tikrai tai turi tapti svarbiausiu viešojo gyvenimo ir viešosios atmosferos akcentu ne tik per vieną svarbiausių valstybės švenčių, bet ir vos ne kasdien?
Kartais netgi susidaro įspūdis, esą artėjančio karo atmosfera jau tapo savarankišku ir save maitinančiu reiškiniu, gyvenančiu savo gyvenimą, nesvarbu, kokia reali padėtis Rusijoje ir Ukrainoje.
Ne tik daugeliui politikų, bet ir paprastų mirtingųjų tos grėsmės tapo puikia priemone demonstruoti savo patriotizmą ir išvengti nuobodžių kalbų ar minčių apie tikrąją šalies padėtį. O juk čia yra ne tik akivaizdžių laimėjimų, bet ir gausybė problemų.
Kitas paradoksas: visų tų skelbiamų grėsmių prie šiandienos simboliškai lyg ir priartinta 1990 metų Kovo 11-oji iš tiesų nuo mūsų tolsta, skęsdama įvairių mitologijų ūkanose ir kuriamose legendose, kas tuomet buvo svarbesnis.
Tai, pavyzdžiui, paliudijo kai kurių dabartinių politikų, tarp jų konservatorių vedlio A.Kubiliaus, atsiminimai apie tai, kas labiausiai prisidėjo, kad Kovo 11-ąją nuo Aukščiausiosios Tarybos fasado būtų nuplėštas sovietinis herbas.
Polinkį prisiminti vis naujų praeities detalių pademonstravo net prezidentė D.Grybauskaitė, šventės išvakarėse pagaliau pripažinusi, kad per tikrąją Kovo 11-ąją „nebuvo aktyvi visuomenės veikėja“.
Tiesa, nepasakiusi, kad tuo metu ji dar dėstytojavo sovietinėje aukštojoje partinėje mokykloje, šalies vadovė paskelbė esanti iš tremtinių šeimos, nes jos senelis esą buvo ištremtas į Sibirą.
Anksčiau neigusi bet kokias savo tėvo sąsajas su okupacinėmis represinėmis struktūromis, D.Grybauskaitė šįkart kažkodėl pripažino, kad jis mokėsi milicijos mokykloje, tačiau iš jos dezertyravo ir net buvo ištremtas.
Natūralu, jog tokie atviravimai, kuriuos ji pati teisino tuo, kad pati esą ilgai apie šiuos dalykus nežinojo, sukėlė nuostabą prezidentės gyvenimo tyrinėtojams. Bet ar tokie netikėti D.Grybauskaitės prisipažinimai iš tiesų prasklaidys šešėlius, gaubiančius oficialią jos biografiją?
Sutapimas, bet apie praeitį itin daug buvo kalbama ir per kandidatų į savivaldybių merus debatus prieš lemiamą antrąjį rinkimų turą. Ne vienas politikas buvo linkęs pagrindinį dėmesį skirti skaidrioms savo ir neaiškioms oponento biografijoms ar asmeninėms savybėms, o ne konkrečios savivaldybės, kurias rengiasi valdyti, problemoms ir jų sprendimo būdams.
Kuo tiki? Ką manai apie tautą ir šeimą? Kur buvai, ką darei ir ką sakei tą ar kitą dieną? Atsakymai į tokius klausimus daugeliui kandidatų atrodė svarbiausi ir įdomiausi rinkėjams.
Šiuo atveju galima paklausti to paties, kaip ir Rusijos grėsmei tapus bene pagrindiniu Nepriklausomybės šventės akcentu: ar tai tikrai svarbiausia?
Apžvalgininkas
