Tačiau žiema šiemet juk buvo tokia neįprastai trumpa ir nešalta! Kas tokio įvyko antrąjį kovo trečiadienį?
Amžini skeptikai pasakys, kad kauniečiai tiesiog nenorėjo lindėti namuose laisvą dieną, o į daržus ar sodus lėkti dar ankstoka, be to, oras pasitaikė neblogas, todėl ir išėjo į miestą. Tačiau vargu ar tai yra tiesa.
Nei per miesto šventes, nei per įvairias muges, kurios dažniausiai būna rengiamos gerokai šiltesniu metų laiku ir jose galima rasti tikrai daugiau pramogų, tiek jaunų veidų nepamatysi.
Pirkti dešrų ar pyragų, net pasiklausyti nemokamų koncertų nesiveržia ne tik jaunimas – vyresni žmonės taip pat nelabai nori stumdytis minioje. Pinigus skaičiuoti gerai mokantys kauniečiai puikiai žino, kad renginiuose pirkti galima tik norint paremti verslininkus, o ne siekiant sutaupyti ar ką nors vertingesnio įsigyti.
„Kažkoks neapsakomai geras jausmas pastūmėjo išsiruošti iš namų. Nepriklausomybė man besąlygiškai siejasi su laisve, o Kaunas turi Laisvės alėją“, – įsiminė studentės Lauros, kuri švęsti Lietuvos nepriklausomybės 25-osios sukakties su dviem draugėmis atėjo būtent į miesto centrą. Jos ir dar vienos merginos rankas puošė trispalvės megztos apyrankės.
Viena studentė sakė pirkusi papuošalą turguje iš močiutės, o kitai mama numezgusi. Gryna tiesa, jog labai paprasta sukurti šventinę nuotaiką, kai pabunda tikri jausmai.
Kovo 11-ąją verta buvo išeiti į Laisvės alėją ne tik todėl, kad suprastum – Kaunas dar nėra tik pensininkų miestas, nors gerbti garbaus amžiaus žmones reikia ne mažiau, nei miesto ateitį kursiantį jaunimą. Širdį glostė miestiečių pokalbiai.
Panašu į stebuklą: dejuojančiųjų dėl blogo gyvenimo ar nerekonstruojamos Laisvės alėjos buvo tikrai mažiau, nei galima sutikti paprastą dieną turguje, parduotuvėje ar poliklinikoje. Kalbančiųjų apie rinkimus, beje, taip pat.
„Į parduotuvę nueisime kitą dieną, kai su mama grįšime iš darbo. Šiandien yra šventė, todėl geriau pasivaikščiokime. Matai, visi žmonės vėliavėles nešasi. Tai mūsų Tėvynės simbolis“, – vos kelerių metų pypliui aiškino jaunas tėtis. O jauna mama ramino savo mažylę, kuriai nepavyko iš šventės renginių organizatorių gauti baliono, ir žadėjo nupirkti net tris – geltoną, žalią ir raudoną.
Iš televizijos ekranų sklindantys ar politikų kartojami žodžiai apie šalies nepriklausomybę, meilę Tėvynei, savo miestui tėvų lūpomis tariami savo vaikams skambėjo paprastai ir todėl labai suprantamai. Kaip tikros buvo ir močiutės ašaros prie Kauno pilies kylant įspūdingo dydžio istorinei Vyčio vėliavai.
Laisvės sukaktis, kaip ir kitos sukaktys, ateina ir praeina. Norisi tikėti, kad jų metu net ore sklandę patriotiniai kauniečių jausmai nebus sumindyti ant po švenčių nevalomo gatvės grindinio.
Juk praktiškieji miesto tvarkdariai gali nuspręsti, kad nuo kitos savaitės visai neverta valyti Laisvės alėjos, nes vienoje jos atkarpoje, kaip pažadėta, jau balandį pasirodys darbininkai su modernia gatvės grindinio rekonstrukcijos įranga. O ir rinkimai bus pasibaigę.
Kai kasdieniu traukos centru daugumai miestiečių tapo „Akropolis“, kur einama ne tik apsipirkti, filmo pažiūrėti ar papietauti, bet ir tiesiog pasivaikščioti ar su draugais susitikti, Laisvės alėja metai iš metų tuštėjo. Išgirdę, kad kažkada vaikinai pasimatymus merginoms skirdavo Laisvės alėjoje prie fontano ar Centrinio pašto, jauni žmonės tik leipsta juokais. Ką ten veikti?!
Tačiau Kovo 11-ąją žmonės iš Laisvės alėjos nesiskirstė visą dieną. Net jaunimas. Nebuvo laisvų vietų daugumoje kavinių. Kas po ilgo sąstingio sugrąžino pėsčiųjų gatvei gyvastį ir vaikų juoką? Sentimentai Kauno praeičiai?
Nepatikėsite, bet tądien ilgiausios žmonių eilės nusidriekė ne prie prabangių restoranų, o prie spurginės. Tos pačios, kurios darbuotojos ir gaminių receptai nepasikeitė nuo sovietmečio, o reklamos, kad šios įstaigos konditerės moka išvirti pačias skaniausias mieste spurgas, tikrai nepamatysite.
Gal išties ne viską, kas yra sena, verta skubėti atnaujinti ar barstyti spalvota cukraus pudra?
„Laikinoji sostinė“
