Tačiau žiema šiemet juk buvo tokia neįprastai trumpa ir nešalta! Kas
tokio įvyko antrąjį kovo trečiadienį?
Amžini skeptikai pasakys, kad kauniečiai tiesiog nenorėjo lindėti
namuose laisvą dieną, o į daržus ar sodus lėkti dar ankstoka, be to,
oras pasitaikė neblogas, todėl ir išėjo į miestą. Tačiau vargu ar
tai yra tiesa.
Nei per miesto šventes, nei per įvairias muges, kurios dažniausiai būna
rengiamos gerokai šiltesniu metų laiku ir jose galima rasti tikrai
daugiau pramogų, tiek jaunų veidų nepamatysi.
Pirkti dešrų ar pyragų,
net pasiklausyti nemokamų koncertų nesiveržia ne tik jaunimas –
vyresni žmonės taip pat nelabai nori stumdytis minioje. Pinigus
skaičiuoti gerai mokantys kauniečiai puikiai žino, kad
renginiuose pirkti galima tik norint paremti verslininkus, o ne
siekiant sutaupyti ar ką nors vertingesnio įsigyti.
„Kažkoks neapsakomai geras jausmas pastūmėjo išsiruošti iš namų.
Nepriklausomybė man besąlygiškai siejasi su laisve, o Kaunas turi
Laisvės alėją“, – įsiminė studentės Lauros, kuri švęsti Lietuvos
nepriklausomybės 25-osios sukakties su dviem draugėmis atėjo būtent į
miesto centrą. Jos ir dar vienos merginos rankas puošė trispalvės
megztos apyrankės.
Viena studentė sakė pirkusi papuošalą turguje iš močiutės, o kitai mama
numezgusi. Gryna tiesa, jog labai paprasta sukurti šventinę nuotaiką,
kai pabunda tikri jausmai.
Kovo 11-ąją verta buvo išeiti į Laisvės alėją ne tik todėl, kad
suprastum – Kaunas dar nėra tik pensininkų miestas, nors gerbti
garbaus amžiaus žmones reikia ne mažiau, nei miesto ateitį kursiantį
jaunimą. Širdį glostė miestiečių pokalbiai.
Panašu į stebuklą:
dejuojančiųjų dėl blogo gyvenimo ar nerekonstruojamos Laisvės alėjos
buvo tikrai mažiau, nei galima sutikti paprastą dieną turguje,
parduotuvėje ar poliklinikoje. Kalbančiųjų apie rinkimus, beje, taip
pat.
„Į parduotuvę nueisime kitą dieną, kai su mama grįšime iš darbo.
Šiandien yra šventė, todėl geriau pasivaikščiokime. Matai, visi
žmonės vėliavėles nešasi. Tai mūsų Tėvynės simbolis“, – vos kelerių
metų pypliui aiškino jaunas tėtis. O jauna mama ramino savo mažylę,
kuriai nepavyko iš šventės renginių organizatorių gauti baliono, ir
žadėjo nupirkti net tris – geltoną, žalią ir raudoną.
Iš televizijos ekranų sklindantys ar politikų kartojami žodžiai apie
šalies nepriklausomybę, meilę Tėvynei, savo miestui tėvų lūpomis
tariami savo vaikams skambėjo paprastai ir todėl labai suprantamai.
Kaip tikros buvo ir močiutės ašaros prie Kauno pilies kylant įspūdingo
dydžio istorinei Vyčio vėliavai.
Laisvės sukaktis, kaip ir kitos sukaktys, ateina ir praeina. Norisi
tikėti, kad jų metu net ore sklandę patriotiniai kauniečių jausmai
nebus sumindyti ant po švenčių nevalomo gatvės grindinio.
Juk
praktiškieji miesto tvarkdariai gali nuspręsti, kad nuo kitos savaitės
visai neverta valyti Laisvės alėjos, nes vienoje jos atkarpoje, kaip
pažadėta, jau balandį pasirodys darbininkai su modernia gatvės
grindinio rekonstrukcijos įranga. O ir rinkimai bus pasibaigę.
Kai kasdieniu traukos centru daugumai miestiečių tapo „Akropolis“, kur
einama ne tik apsipirkti, filmo pažiūrėti ar papietauti, bet ir tiesiog
pasivaikščioti ar su draugais susitikti, Laisvės alėja metai iš metų
tuštėjo. Išgirdę, kad kažkada vaikinai pasimatymus merginoms skirdavo
Laisvės alėjoje prie fontano ar Centrinio pašto, jauni žmonės
tik leipsta juokais. Ką ten veikti?!
Tačiau Kovo 11-ąją žmonės iš Laisvės alėjos nesiskirstė visą dieną. Net
jaunimas. Nebuvo laisvų vietų daugumoje kavinių. Kas po ilgo sąstingio
sugrąžino pėsčiųjų gatvei gyvastį ir vaikų juoką? Sentimentai Kauno
praeičiai?
Nepatikėsite, bet tądien ilgiausios žmonių eilės nusidriekė ne prie
prabangių restoranų, o prie spurginės. Tos pačios, kurios darbuotojos
ir gaminių receptai nepasikeitė nuo sovietmečio, o reklamos, kad
šios įstaigos konditerės moka išvirti pačias skaniausias mieste
spurgas, tikrai nepamatysite.
Gal išties ne viską, kas yra sena, verta skubėti atnaujinti ar barstyti
spalvota cukraus pudra?
„Laikinoji sostinė“