Mylėk savo priešą

Argi jūs nė trupučio nesismaginote mintimi, kad jį ištiko insultas? O gal maloniai įsivaizdavote, kad jam ketvirtos stadijos vėžys? Arba – ūmus šizofrenijos priepuolis, o jo rankos ir kojos pririštos prie lovos palatoje? O jeigu jį būtų nunuodijęs kas nors iš nepatikimų patikėtinių? Jis nepradingo. Kaip gaila.

Daugiau nuotraukų (1)

Ginta Gaivenytė

Mar 16, 2015, 4:55 PM, atnaujinta Jan 9, 2018, 7:59 PM

Nesmagu pripažinti, kad minčių kyla įvairių. Ypač kai artėja Šv.Velykos ir sąmonės erdvėje vis praskamba: „Mylėk savo priešą“. Atsukti kitą žandą šiais laikais yra nekoks patarimas. Tačiau rinktis meilę vietoj neapykantos tikrai geriau. Todėl noriu nenorėti, kad V.Putinas virstų pragaro dvasia ir slankiotų ūkaudamas aplink skalūnų gręžinius kur nors Amerikoje.

Meilė priešui – dalykas keblus. Dažniausiai apie meilę kalba bailiai, kurie puikiai įvaldę padlaižiavimo meną. Jiems mylėti – tai prisitaikyti prie aplinkybių. Jei dirbtų kariuomenėje, jie pasisakytų už šauktinius. Jei dirba SPA centre, jie pasisako prieš šauktinius, nes NATO lėktuvų keliamas triukšmas garsesnis už masažistų kabinetuose skambančią relaksacinę muziką.

Gali būti, kad pirmas žingsnis į meilę priešui yra pripažinti, kad padlaižiai ir bailiai bent truputį mes visi esame. Prieš kelias dienas, ką tik susipažinusi su puikiai lietuviškai kalbančiu rusu, pagavau save – nenorėčiau, kad jis paklaustų manęs, ką dirbu. Tektų pasakyti, kad esu žurnalistė. O jei paklaustų, apie ką rašau? Numykčiau atsiprašymą, kad labai norisi mesti žurnalistiką, bet nemoku jokio kito amato? Ar sakyčiau, kad man labai įdomu tai, kas vyksta Rusijoje?

Drąsūs esame, kai reikia politinę poziciją išsakyti žmogui, kuris mums nepatinka ir kurį iš esmės laikome idiotu. Tačiau išsyk sutrinkame, kai tas kitas yra mums kažkuo naudingas. Nebūtinai materialiai, gal tiesiog žmogiškai patrauklus. Tada norėdami draugauti su žmogumi, nusprendžiame patylėti apie tai, kas mums svarbu. Norime, kad tylėtų ir kitas. Jei netyli – jau ir priešas. Štai tokie esame demokratiški.

Kitas žingsnis – pripažinti, kad net purviniausioje rusų propagandoje apie mus yra tiesos. Mūsų demokratija dažnai yra tik parodija, nes mes renkame valdžią jau žinodami, kad tuoj jos neapkęsim. Mes tikrai esame vartojiški, per Šv. Velykas mums rūpi ne Dievas, o tik apsiryt kiaušinių ir pasirodyt prieš gimines. Dėl to vartotojiškumo esame labai neekologiški ir to įrodymas yra nušiukšlintos pakelės. Net higieninius paketus ar „pampersus“ sugebame išmesti miško vidury, nes mums nesvarbu – po manęs nors ir tvanas.

Kritikuojami mes jaučiamės nesaugūs būtent todėl, kad atsisakome sutikti su pagrįsta kritika. Būtinai norisi pasiteisinti: „Pas jus tai dar blogiau“. Tačiau tai – tipiškas rusiškas mąstymas. Tai rusai žino, kad pas juos ir sistema korumpuota, ir oligarchai vartoja daugiau už visus vakariečius turtuolius, ir ekologija tėra tik graži svajonė. Tačiau kalbės jie apie savo šalį gerai arba nieko. O jei kažkas kritikuos, būtinai rėš, kad Vakaruose yra dar blogiau.

Jei jau nutinka įsivelti į tokį pokalbį, pati blogiausia išeitis yra viską užbaigti juoduoju humoru. „Tas jūsų Putleris patinka jums tik todėl, kad berniukus į pilvą bučiuoja“ – tobulas būdas iškasti karo kirvį. Net jei rusas kultūringas ir laiko savo demokratu, toks komentaras jį įžeis. Lygiai kaip man nebūtų malonus pasakymas, kad Lietuvą Raudonoji Dalia valdo.

Esame daug panašesni į priešus negu to norėtume. Prieš septynerius metus Cezaris Graužinis sukūrė spektaklį „Drąsi šalis“, kuriame aktoriai vaidina politikus, mėginančius sukurti šalies tapatybę. Kai kurios idėjos, kaip kurti Lietuvą, stebėtinai primena rusų propagandos teiginius. Mes – nuostabiausia valstybė, ne tokia, kaip tos kitos supuvusios.

Galima sakyti, kad tai – režisieriaus išmonė. Tačiau pati Lietuvos – drąsios šalies svajonė išduoda, kad mes norėtume būti Rusija. Mielai būtume aštriadančių lietuvių imperija su savu ąžuolu, šermukšniu ar putinu.

Tik vienas svarbus dalykas – pripažinti demokratijos akligatvius reikia sau, o ne rusams. Muštis į krūtinę ir teisintis prieš iš Maskvos atvykusius svečius, kodėl mūsų gatvės duobėtos, yra kvailystė. Ne jų reikalas, kaip mes gyvenam. Ne mūsų reikalas, kaip gyvena jie. Ne dėl blogesnio gyvenimo Rusijoje mes kritikuojam jų prezidentą. Todėl nebūtina pasakot, kaip pas jus gerai, ačiū.

Meilė priešui iš esmės yra baimės nebuvimas. Kai nėra baimės, tai tada nesinori ir ko nors blogo linkėti V.Putinui. Tegu gyvena jis, pailsėjęs ramybėje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.