Ar todėl ir buvo į partiją pakviesta Agnė Zuokienė? Ta, kurios pažiūros į vaikus ir šeimą nieko bendro neturi su lyčių lygybe, bet kiek nori – su TS-LKD talibų idėjomis apie teisingą šeimą. Kuri neatsižvelgdama į LSDP priimtą sprendimą neremti nei vieno iš abejų kandidatų į Vilniaus merus, vis dėl to užsipuolė savo vyro konkurentą ir jo žmoną.
Šis pavyzdys puikiai iliustruoja LSDP vadovybės negebėjimą atskirti pelus nuo grūdų. Atskleisiu paslaptį: kol į partiją (į bet kokią partiją) bus priimami „garsūs asmenys“ – nežinia dėl ko garsūs, bet tikrai nieko bendro neturintys su partijos pasaulėžiūra bei ideologija, tol turėsime perėjūnus, kuriems moralė ir politinė etika nieko nereiškia. Manote žmonės šito nemato ir jie nedaro išvadų?
Akivaizdu, kad padarė. Padarė ir kalbėjimas, neva savivaldybių lygmenyje politinės pažiūros nieko nereiškia, svarbiausia ūkiškai viską spręsti. Įdomu, kaip visuomeniniai komitetai, paėmę valdžias Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje ir kitur, ūkiškai spręs pinigų perdalijimo, švietimo, sveikatos apsaugos, mokesčių, vietos žiniasklaidos politiką.
Manau, kad visuomeninių komitetų laimėjimas glūdi visų pirma manyme, kad valstybę ar savivaldybę galimą valdyti lyg kokį UAB`ą.
Buvęs policijos komisaras, dabar jau Alytaus meras V.Grigaravičius, pavyzdžiui, pareiškė: „Mūsų noras yra toks, kad pamėginti surasti ir pakviesti iš tarybos narių laisvus žmones, nepriklausančius partijai. Mūsų pati idėja buvo, kad ateina nepartiniai žmonės, ir mes parodome, kad miestą galima valdyti ir kitaip. Jei pavyktų, būtų gerai. Jei ne, tuomet reikės mąstyti apie koaliciją su kažkuo. Bet tos politinės koalicijos, kaip rodo praktika, žiūrint iš šalies, jos labai nestabilios būna, kitą kartą vyrauja neaiškūs interesai“.
Įdomu, ar tikrai (ne)politikai išvengs neaiškių interesų? Kokia morale ir etika tokie remsis? Spėju, dekalogu.
Su ta politiko etika jau dabar nekaip socdemų gretose. Dar vienai iliustracijai – regioninės žiniasklaidos vaidmuo. Druskininkuose išrastas „valdomo leidinio“ modelis (leidinys už savivaldybės lėšas) plinta kaip maras regionuose.
Socialdemokratų reakcija, – jokia. Todėl, nenuostabu matyti, kad kitas žingsnis yra žurnalisto vaidmens visuomenėje menkinimas. Štai tokiame „leidinyje“ „žurnaliste“ dirba jau nebe žurnalistė, o savivaldybėje dirbanti dokumentų ir informacijos skyriaus viešųjų ryšių specialistė.
Todėl kartais ji prisistato žurnaliste, o kartais jau savivaldybės tarnautoja. Taip, anot Lietuvos Žurnalistų ir Leidėjų etikos komisijos, pažeisdama LŽLEK etikos normas. Socialdemokratams toks pavojingas žiniasklaidos patikimumui interesų painiojimas, regis, nė motais.
Matyt, dėl šios priežasties teismas ir nusprendė panaikinti LŽLEK sprendimą. Čia tai bent putiniškos Rusijos recidyvas Lietuvoje! Teismas gviešiasi formuoti nepriklausomos profsąjungos etikos kodeksus naudinga politikams linkme. Po dvidešimt penkerių metų laisvėje grįžtame į SSSR? Tai štai regis, toks mažas reikaliukas kažkur regione, tačiau pasekmės partijų ir politikų tragiškam įvaizdžiui akivaizdžios.
Nauji, šiuolaikiškai mąstantys politikai ypač regionuose yra būtini. Tuo tarpu socialdemokratų atstovais savivaldybėse vis tampa žmonės, giliai savo mentalitetu įklimpę į sovietinio vaduko-kolchozo pirmininko mentalitetą.
Jis visų gražumu pasirodė per buvusį Alytaus merą socialdemokratą J.Krasnicką, Kaišiadoryse – A. Radvilą ir M.Muižniką. Plungėje socialdemokratas psichiatras V.Nekrašas su sutuoktine kadenciją baigiančioje taryboje atsidūrė kaip Lietuvos socialdemokratų sąjungos kandidatai. Kokiu pagrindu? Šiose savivaldybių rinkimuose Plungėje pastarasis, atsukęs socialdemokratams nugarą, bandė siekti valdžios per visuomeninį komitetą „Plungės kraštas“.
Šiauliuose konservatoriai laimėjo prieš socialdemokratus delsusius atsiriboti nuo bendrapartietės V. Račienės. Pastaroji per vieną dieną išgarsėjo, mat būdama nerege, anot dokumentų – 90 proc. negalia, pasak bendradarbių vairavo mašiną tuo pat gaudama neįgalumo išmokas. Taip galimai maustydama valstybę. Tyrimas vyksta.
Taip, nekaltumo prezumpcija galioja ir taip, vidury brastos keisti žirgų nesinori, tačiau politikams, jeigu dar kas pamena, etikos kartelė keliama daug aukščiau nei ne politikui. Todėl nenuostabu, kad regionuose, nors ir LSDP kaip partija pirmauja, sprendžiant konkrečius kasdieninius savivaldybės gyventojų reikalus, jie pasirinko visuomeninius komitetus. Taip visuomeniniai komitetai tapo rimta konkurente politinėms partijoms.
Galima lyg ir džiaugtis demokratijos plėtra, valdžios decentralizacija, kai nepartiniams taip pat atsiveria kelias atsidurti valdžioje. Tačiau laikas parodys, (ir labai greitai) ar apolitiški „ūkininkai“ susitvarkys geriau, skaidriau, etiškiau.
Mano įsitikinimu, politinės partijos turi išlikti atstovaujamosios demokratijos garantais, antraip neturintys jokių politinių pažiūrų „ūkininkai" turi visas galimybes paversti šią šalį kaikarių rojumi. Visuomeninių komitetų pergalė skamba kaip perspėjimas partijoms, ypač laikančioms save klasikinėmis.
Socialdemokratams, regis, nusimato likti didžiausia politine jėga Lietuvoje dar keliems metams. Ar taip iš tikrųjų nutiks priklauso nuo etiškos politikos suvokimo svarbos. Niekas politikoje nėra apsaugotas nuo klaidų, bet jeigu jos daromas nenusižengiant sąžiningumo principams, į klaidas padariusius žiūrima kitaip. Tačiau jeigu tos klaidos kyla iš nesąžiningumo, nukenčia ne tik asmens, bet ir politinės partijos patikimumas.
Mažiausiai ko politinėms partijoms reikia, tai nusivylusiu partine sistema rinkėjų. Tai pavojinga, nes nusivylimas partijomis palaidos ne tik jas, bet ir demokratiją. Kai žmonėms vis peršamos akivaizdžiai susimovusios asmenybės, net jeigu ir jos susimauna rinkimų metu, negalima delsti, jos turi būti keičiamos.
Tik reikia pagaliau įsisąmoninti, kad sąžiningumas apsimoka, politinė etika apsimoka, reikalavimas laikytis politinės etikos normų iš savo esamų ar būsimų narių yra būtina prielaida atsinaujinimui. Vien tik naujas, nežinia ką atstovaujantis veidas, nei socialdemokratų, nei bet kurios kitos partijos neatnaujins.
