Tyrimo metu išaiškėjo, kad A. V. vairuoti nusprendė būdamas sunkiai girtas – jo kraujyje aptikta net 1,9 promilės alkoholio.
Metinės šio veikėjo gyventojo (šeimos) turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašas: laukeliuose „Privalomas registruoti turtas, vertybiniai popieriai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai, piniginės lėšos, suteiktos paskolos, gautos paskolos“, 0,00 Lt. „Gautų pajamų suma“ – 52,63 Lt. „Išskaičiuota (sumokėta) pajamų mokesčio suma“ 0,00 Lt“. Tačiau 2015 m. kovo 1 d. A. V. lyg niekur nieko kandidatuoja į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą. Iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija.
Atleiskite už ilgą įžangą. Ji – reikalinga. Kaip tolimesnių pastebėjimų fonas. Kalbėsiu apie pasitikėjimą partijomis. Tai skaudi tema Lietuvoje. Ir ne tik Lietuvoje, bet man rūpi Lietuva. Čia gimiau, čia gyvenu. Čia gimė mano vaikai.
Taigi: kai partijos nebeturi ką pasiūlyti rinkėjui, o turimų pasiūlymų įgyvendinimu nebetikima, (nes siūlantieji praradę pasitikėjimo kapitalą), elektoratas linkęs ieškoti asmenybės, lyg kokio mesijaus.
Ir tam tikromis nelaimingomis aplinkybėmis, jeigu ta asmenybė dar ir rodo autoritarinius fasonus, už tą asmenybę balsuos ne 40 procentų gyventojų, o visi šimtas. Nes mus nuo diktatūros skiria ne keturi šimtai, ne du šimtai ir ne šešiasdešimt metų, o tik dvidešimt penkeri.
Visuomeniniai komitetai ir pasiūlė tai, ko partijos nesugebėjo: jie pasiūlė asmenybes. Ir jau nesvarbu, kiek tos asmenybės rimtos, gebančios. Svarbiausia, vietos socialkultūriniais kriterijais vertinant, žmogus – žinomas, žmogus -asmenybė. Todėl – patikimas.
Jeigu pasitvirtina, puiku. O jeigu ne? Rizikuojama daugiau nei vietinės reikšmės neigiama pasekme. Mat politinės valdžios decentralizacija kelia pavojų ten, kur demokratija vis dar eksperimentas.
Maždaug: „ „Nusivyliau partijomis, o dabar ir komitetais, nes jų kandidatai tie patys buvę politikai, savanaudžiai verslininkai ir t.t.“ Ar esu prieš decentralizaciją? Ne. Ar esu prieš vietinę demokratiją? Ne. Bet esu prieš partijas, kurių neatsakingumas yra tiesioginis neetiškos politikos rezultatas.
Tos, kurioje nepotizmas yra daugiau norma, nei retas fenomenas. Laikas suvokti, kad partijos galia glūdi ne atskiroje asmenybėje, o kolektyvinėje partijos atstovų valdžioje atsakomybėje reikalauti vienas iš kito skaidrios politikos darymo, netoleruojant net ir mažiausio nusižengimo partijos etikai. Tik taip partijos nepraras piliečių pasitikėjimo. Ir tik taip partijos išliks gelbėjimo ratu nenusekusiam eksperimentui.
O kaip tada su charizmatišku lyderiu ar charizmatiška lydere? Tai ar dabar turi partijos pulti į charizmatiško lyderio paieškas? Žiūrint, kaip kas tą charizmą supranta. Nedingtelėjo mintis, kad charizma kyla iš aiškių įsitikinimų? Iš principingumo? Iš sąžiningumo? Iš aiškios politinės pasaulėžiūros ir drąsos jų laikytis? Ne, nekalbu apie fanatizmą.
Juk visai panašūs kriterijai, ar ne taip? Patikinsiu, kad dar nesu girdėjęs, kad įsitikinęs socialdemokratas, ar klasikinis konservatorius ir toks pat liberalas būtų tapęs fanatiku.
Fanatizmas turi kitas šaknis, ir jos dažniausiai kyla iš blogio. Iš asmenybės, neturinčios jokių humanistinių pažiūrų. Geriausiu atveju tai kaikarizmas, bradauskizmas, grybauskizmas, paksizmas, uspaskichizmas įspraustas, dėka likimo bei sveiko savisaugos instinkto, į demokratinio žaidimo taisyklių rėmus. Politinės partijos yra ir išliks demokratijos stuburu, nes niekas patikimesnio demokratijos garanto dar nesugalvojo.
Todėl ir tik todėl silpnose demokratijose pastoviai atsiranda „pilietiniai judėjimai“ sąmoningai siekiantys skleisti abejones, kvestionuoti partijų, kaip piliečių atstovų, reikalingumą. Neetiškos partijos savo veiksmais tik patvirtina jų „Netikėk partijomis“ lozungų žinią.
Kokia pagrindinė partijos žinia aplinkiniams? Netempsiu gumos: pasitikėkite manimi! Kaip šios apžvalgos pavadinimas ir sako, be pasitikėjimo, partijos žlunga. Tad, kaip atsitinka, kad atsidūrus valdžioje, ši žinia pamirštama „po dviejų sekundžių“? Taip atsitiko su aibe Lietuvos partijų, kurių pavadinimus prisimena gal tik politologai, nes tokia jų profesija. Net tokia kaip ir klasikinė konservatorių partija TS-LKD žlunga akyse. (Dėl termino „klasikinė“ abejoju). Tiek žlunga, kad, regis ir jos vadovų savigarba kažkur išgaravo. Klasikiniu tikrai taps I. Degutienės mestas viešas kaltinimas E. Jakilaičio laidoje viešinčiam vis dar partijos lyderiui A. Kubiliui, esą jo „statytinis G. Landsbergis, tapęs partijos pirmininku, liks A. Kubiliaus marionete“.
Pasitikėjimas šiais žmonėmis ir šia partija, jeigu jo dar kiek buvo likę, turėtų išgaruoti. Nes viešos tokio žemo lygio pjautynės dėl valdžios pasitikėjimo nekelia.
Taigi, nesvarbu, kad žlugusios partijos atgimsta kitais pavadinimais, bet, žmonės juk niekur nedingsta, jų ambicijos šildytis valdžios spinduliuose niekur nedingo. Bet jie pamiršo, kad be pasitikėjimo jais, partinis naujadaras liks toks pat menkas. Todėl ir nyksta akyse „Darbo“ bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Žmones tai užknisa. Žinoma, tie žmonės patys kalti, bet tai kita tema.
Yra tik dvi viena nuo kitos priklausomos sąlygos partijai neprarasti pasitikėjimo kapitalo. Pirma, tai principingas laikymasis partijos etikos kodekso.
Iliustracijai pavyzdys: prieš keletą metų pirmąja Švedijos socialdemokratų istorijoje partijos pirmininke tapusi moteris toje pačioje istorijoje taip pat pirmą kartą netapo premjere. Ji tuo metu buvo vicepremjere.
Ir tai įvyko dėl „menkos“ priežasties: ji „netyčia“ pirko drabužius bei „avansu už darbą“ išsiėmė sumą pinigų iš bankomato, pasinaudojusi valstybine kreditine kortele. Pasirodė, tų „netyčia“ buvo keletas. Tai kainavo partijai žemiausius bet kada rinkimo rezultatus, o pati politikė buvo priversta atsistatydinti iš visų užimamų pareigų, taip pat palikti Riksdagą.
Tiek apie partijos etikos kodekso nesilaikymo pasekmes visai partijai.
Antra sąlyga, visų partijos narių, nežiūrint užimamų pareigų, kolektyvinė atsakomybė reikalauti iš savęs ir vienas kito laikytis partijos etikos kodekso. Žiūrėjimas pro pirštus į etikos kodekso pažeidimus „na, žmogus suklydo“ ir taip dešimt kartų, nedovanotina klaida. Tai tas pat, kas praradus savisaugos instinktą, lipti ant lyno virš bedugnės nemokant tuo linu vaikščioti. Tai tiek apie pasitikėjimo kapitalą, kurį praradus, žlunga ir kiečiausios partijos. Tik vis dar nesuprantu, dėl kokios priežasties, tai pamirštama.
