Nė viena pagrindinių šalies partijų negali vadinti savęs neginčijama šių rinkimų laimėtoja. Valdantieji socialdemokratai, nors ir pagausino savo rinkėjų būrį visoje Lietuvoje, palyginti su pernai apmaudžiai prakištais Europarlamento rinkimais, dar labiau susilpnėjo didžiuosiuose miestuose, be to, nors ir gavo daugiausia merų kėdžių, jų turės mažiau nei iki šiol.
Antrojoje vietoje ir pagal rinkėjų skaičių, ir pagal merų postus esantys konservatoriai ir toliau lieka įkalinti tame pačiame savo rinkėjų rate, merų postų gavo mažiau nei turėjo, be to, prakišo visuose didžiuosiuose miestuose.
Tokiomis aplinkybėmis lieka eiti va bank. Tai ir rodo A.Kubiliaus pasitraukimas iš partijos lyderių vietoj savęs siūlant partijos patriarcho anūką G.Landsbergį. I.Degutienei nugalėti šį varžovą bus gal net sunkiau nei A.Kubilių.
Tačiau net jei G.Landsbergis laimės, ar jis patemps šią partiją į viršų? Abejotina. Ar tik nepasikartos ta pati istorija šalies mastu – kaip buvo su vidaus rietenomis ir kandidatu į merus M.Majausku sostinėje?
Pagrindinių laimėtojų fanfaras pučiantys liberalai pagal rinkėjų skaičių visoje Lietuvoje iš esmės liko ten pat, kur ir buvo po tikrojo savo šuolio į viršų per praėjusių metų Europos Parlamento rinkimus, nors gavo šiek tiek daugiau merų postų. Tarp jų, žinoma, ryškiausiai spindi sostinės sostas.
Bet į visą šalį apimančią ir vis augančią liberaliąją bangą tai kol kas nepanašu ir dar tikrai ne faktas, kad tą patį matysime ir per kitų metų Seimo rinkimus.
Tuo metu dvi didžiosios šalies partijos drąsiai gali save vadinti tikromis rinkimų pralaimėtojomis. „Tvarkiečių“ ir „darbiečių“ krytis, nuo pernykščių Europarlamento rinkimų kartu ištaškant per pusantro šimto tūkstančių balsų, – ryškiausias bei svarbiausias šių rinkimų bruožas. Tai lėmė ir svarbiausią politinę tendenciją – konservatoriai su liberalais pagal bendrą rinkėjų paramą pagaliau pasivijo valdančiąją trijulę.
Bet valdantieji socialdemokratai, jei politinė konjunktūra iš esmės nesikeis, turi visas galimybes tokie išlikti ir po Seimo rinkimų, nes jų potencialių partnerių – apstu, o dešinieji su liberalais neturi nieko.
Stiprias į parlamentinių partijų statusą jau dabar leidžiančias pretenduoti pozicijas išlaikęs lenkų ir rusų blokas, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir netgi Vilniuje jau nurašyto A.Zuoko liberalai – štai net keli galimi kairiųjų partneriai, neskaitant paskutinį kvapą nebūtinai išleisiančių „tvarkiečių“ ir „darbiečių“.
Vis dėlto didžiausia mįslė – per šiuos rinkimus vėl atsivėrusi juodoji antipartinė skylė. Už vadinamuosius rinkimų komitetus visoje Lietuvoje balsavo daugiau kaip 120 tūkst. rinkėjų ir jie tapo ketvirtąja politine jėga visų rinkimuose dalyvavusiųjų rikiuotėje. Keturi merai – tai net viena kėde daugiau, nei turi tie patys „darbiečiai“ ar „tvarkiečiai“.
Akivaizdu, kad didelė būtent šių partijų rėmėjų dalis nukeliavo po komitetų stogu, o per Seimo rinkimus šie rinkėjai, kaip visada, vėl ieškos ko nors „naujo“. Kas sugebės juos pagriebti – kuri iš pagrindinių partijų ar koks nors naujas projektas – štai didysis klausimas, labai daug lemsiantis ir būsimose porinkiminėse dėlionėse.
Aišku, nemažai priklausys ir nuo to, kaip pasirodys ryškiausi šių komitetų veidai Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Šiauliuose.
Greičiausiai nekaip, tačiau tai rinkėjų naujovių troškulio, kaip žinome, nemažina.
Labiausiai tikėtina, kad šalies padangėje kitąmet pagaliau sušvis ir vaivorykštė – tokia, kokią jau matome Vilniuje, dėl valdžios susidėjus kairiesiems su dešiniaisiais. Tokia santuoka iš reikalo būtų visai logiška – kaip matome, kone visos pagrindinės partijos tiek išseko tarpusavio kovose, kad tikriausiai jau nebeturi kitos išeities.
