Užvakar paskelbta žinia, kad nuo konservatorių vairo traukiasi ilgametis vedlys A.Kubilius, į savo vietą siūlantis partijos patriarcho V.Landsbergio anūką G.Landsbergį, nebuvo perkūnas iš giedro dangaus.
Pirmiausia buvo akivaizdu, kad nepasitenkinimas partijos sąstingiu jos viduje buvo pasiekęs kritinę ribą. A.Kubiliui siekiant išlikti vadovo kėdėje prieš labai svarbius kitų metų Seimo rinkimus, o partijos maištininkams vėl susitelkus aplink Seimo vicepirmininkę I.Degutienę, padėtis galėjo tapti nevaldoma.
Matyt, nujausdamas tai ekspremjeras ir nusprendė pasitraukti jau dabar, bet pasitraukdamas likti. Juk G.Landsbergis – to lojalaus partijos jaunimo, kuriuo pastaraisiais metais apsistatė A.Kubilius, atstovas.
Nenuostabu, jog maištingieji konservatoriai atvirai teigia, kad patriarcho anūkas būtų tik klusnus A.Kubiliaus statytinis.
Panašiai svarsto ir I.Degutienė. Todėl bent kol kas ji pasiryžusi pasigrumti dėl partijos pirmininko posto. Vadinasi, galima laukti tolesnės dešiniųjų kovos.
Kad manipuliacijos skiriant įpėdinius labiau primena ne tikrą demokratiją, o rytietiško dvaro papročius – tik vienas ir net ne svarbiausias kitos konservatorių stovyklos, kurioje apstu tokių triukų įžeistų partijos senbuvių, argumentas.
Ko gero, svarbesnis jų argumentas tas, kad G.Landsbergio politiniame kraityje kol kas nėra nieko svaraus, išskyrus senelio pavardę. Tiesa, per Europos Parlamento rinkimus jis pademonstravo, kad to pakanka partijoje, kai nėra konkurencijos. Tačiau ar to užteks siekiant pritraukti partijai būrius naujų rinkėjų?
Vadinasi, yra nemaža rizika, kad tokie perstumdymai gali baigtis tuo pačiu, kuo baigėsi panašūs partijos žaidimai ieškant kandidato į sostinės merus, – dar didesniais nuostoliais.
Bet kokiu atveju toks A.Kubiliaus žingsnis labiau panašus į norą tiesiog sužaisti patraukliai atrodančia „jaunimo“ ir „atsinaujinimo“ korta.
Panašų triuką, regis, rengiasi atlikti ir „darbiečiai“, kuriuos drąsiai galima pavadinti vienais didžiausių šių rinkimų pralaimėtojų. Jų netektys tokios didelės ir tokios skaudžios (pavyzdžiui, pralaimėjimas Kėdainiuose), kad tai savo pasitraukimu iš partijos pirmininko posto patvirtino Seimo vadovė L.Graužinienė.
Akivaizdu, kad tokio sprendimo link politikę pirmiausia pastūmėjo partijos dvasinis vadovas V.Uspaskichas. Jis jau prabilo, jog naujuoju „darbiečių“ vedliu galėtų tapti kas nors iš jam ištikimo jaunimo. Bet kartu esą dairosi ir į vieną partijos senbuvių žemės ūkio ministrę V.Baltraitienę.
Savų sumetimų gali turėti ir Seimo frakcijoje viršų paėmusi maištininkų grupė, susibūrusi aplink partijai jau kartą vadovavusį K.Daukšį.
Ar L.Graužinienė turės pasitraukti ir iš Seimo pirmininko posto? Dalis „darbiečių“ ir koalicijos partnerių, pirmiausia socialdemokratų, to norėtų. Tačiau ar tokie sukrėtimai negąsdina valdančiųjų viršūnių ir Prezidentūros?
Dar vienas klausimas: ar L.Graužinienės noras trauktis iš partijos vadovo posto nepanašus į smulkią gudrybę, norint, kad ramybėje būtų palikta kita, jai asmeniškai daug svarbesnė kėdė?
Bet kokiu atveju „darbiečių“ vadovybės vadinamasis atsinaujinimas greičiausiai bus skirtingų senbuvių grupuočių kova. Kuri laimės, ne taip jau svarbu. Juk pagrindinis partijos populiarumo šaltinis ir variklis – V.Uspaskichas. Tik nuo to, kaip aktyviai jis vėl dalyvaus Lietuvos politiniame gyvenime, priklauso ir visų „darbiečių“ ateitis.
Taigi nors net prezidentė pagyrė konservatorių ir „darbiečių“ lyderius už politinę brandą, jų pasitraukimas labai panašus į užkulisių manevrus, stengiantis išlaikyti bent dalį turimos valdžios, o ne į tikrą savo atsakomybės už partijos nesėkmes pripažinimą, užleidžiant kelią vertesniems.
Vis dėlto pavasarinis atsistatydinimų virusas pasirodė ne itin užkrečiamas. Antai dar skaudžiau nei „darbiečiai“ kritusių „tvarkiečių“ lyderis R.Paksas prisiekė toliau žūtbūt laikytis jo vienasmeniškai valdomos partijos vadžių.
Galima daryti išvadą, kad kol partijų vidaus kraujotaka bus tokia, nemažai rinkėjų naujovių ir tikros politinės šviežienos bandys ieškoti ten, kur ieškojo per savivaldos rinkimus, – nepartiniuose judėjimuose ir struktūrose.
Vadinamieji rinkimų komitetai visoje Lietuvoje surinko daugiau nei 120 tūkst. rinkėjų balsų, iškovojo keturis merų postus. Tris iš jų – didžiuosiuose miestuose Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Tarp šių komitetų rėmėjų – didelė dalis tų, kurie anksčiau balsuodavo, pavyzdžiui, už „darbiečius“ arba „tvarkiečius“. Šiems rinkėjams pakako, kad ryškiausi komitetų atstovai (daugiausia – stambūs ar smulkūs verslininkai) bent formaliai nesusiję su partijomis.
Bet tik sužinojus šių vadinamųjų nepartinių struktūrų rezultatus kitų metų Seimo rinkimuose bus galima spręsti, kaip rinkėjai įvertino permainų pagrindinėse šalies politinėse jėgose ženklus.
