Politologas ir propagandos tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius tvirtina: turėtume atsargiau kalbėti apie tai, kad propagandą primenančiais tekstais pasisakantys Lietuvos piliečiai yra nupirkti. Taip jiems suteikiame pernelyg daug svorio. Pasak politologo, rusų propagandą reikėtų matyti ne kaip didelę grėsmę, o mokytis iš jos pasijuokti. Humoras – pats tikriausias atominis ginklas.
– Ketvirtadienio rytą kriminalinės policijos pareigūnai atliko kratą skandalingu elgesiu garsėjančios Mildos Bartašiūnaitės namuose. Kaip vertinate šį įvykį?
– Garsioji Milda yra ne vienintelė, kurios namuose atlikta krata. Kiek žinau, į pareigūnų akiratį pakliuvo ir kitas veikėjas, kurio veikla buvo rimtesnė – jis net susirašinėjo su Kremliaus ideologu A.Duginu.
Tokiame kontekste nebūtų galima sakyti, kad kratų nereikėjo. Tačiau akivaizdu, kad Kremliaus politikos technologai puls jų ginti ir kalbės apie žodžio laisvės problemas Lietuvoje. Reikia tai įvertinti ir visuomenei aiškiai siųsti žinią, kodėl atliktos kratos.
– „Pasaulį valdo Amerika“ – visa rusų propaganda paremta šia mintimi. Kodėl žmonės patiki, kad Amerika yra demoniška valstybė?
– Esu įsitikinęs, kad būtent V.Putinas žadina demonus Rusijos visuomenėje. Tai labai panašu į antisemitinio naratyvo technologiją. Galima samprotauti, kad pasaulį valdo žydai, o galima sąmokslo teorijas pasakoti apie amerikiečius.
Turime suprasti, kad Putino tipažas yra saugumo žmogus. Jis ištobulinęs KGB patirtį, kaip manipuliuoti pasąmonės demonais. Iš tikrųjų baugu žiūrėti, kaip naudojant valstybines televizijas tie demonai budinami Rusijos visuomenėje.
Kaip galima patikėti, kad pasaulį valdo Amerika, Lietuvoje rengiami ukrainiečių smogikai? Jeigu informacinė erdvė monopolizuota ir nėra alternatyvių informacijos šaltinių, žmonės ir tiki. Taip ir driežažmogiais patikėti galima.
– Bet kaip tuo patiki lietuviai? Suprantama, galima sakyti, kad Lietuvos valdžiai Amerika daro įtaką. Tačiau iš propagandos aiškėja, kad jokie sprendimai nepriimami nesuderinus su Amerika.
– Visuomenėje visada bus žmonių, kurie tikės sąmokslo teorijomis. Laikyčiausi prielaidos, kad jie nėra priešai. Tai tiesiog neraštinga visuomenės dalis. Jei žmonės nemoka naudotis kompiuteriu, mes kuriame jiems programas, kviečiame į bibliotekas senyvo amžiaus žmones ateiti. Lygiai taip pat yra dalis žmonių, kurie įpuolę į savotiškus informacinius getus, ir reikėtų juos iš tų getų išgriebti.
Negalima iš jų padaryti baubų. Tai dažnai yra vienetiniai žmonės, vienetiniai internetiniai projektai.
– Paskaitysiu jums pokštą iš vieno lietuviško interneto portalo: „Lietuvos valstybės saugumas gavo žinią, kad Vladimiras Putinas yra žemaitis.“ Kaip jums toks humoras?
– Man šis pokštas išvis nejuokingas. Matėme žemaičių vėliavą demonstracijoje prieš NATO. Daug kas kritikavo šias organizacijas. Atrodo, vienas iš protestuotojų dabar bando apie tai pokštauti, taip tarsi neigdamas, kad Kremlius daro įtaką.
Patys Kremliaus technologai net neslepia, kad Lietuvoje jiems sulaukti visuomenės palaikymo yra sunkiau negu Latvijoje ar Estijoje. Čia nėra tiek rusakalbių. Todėl viešose diskusijose buvo išsakytas siekis Lietuvoje tam pasitelkti žemaičiams neva atstovaujančias organizacijas.
Aišku, humoras humorui nelygu. Kai kam juokinga ir tai, kaip Rusijos vicepremjeras D.Rogozinas Naujųjų proga pasveikino Vakarų lyderius. Į „Facebook“ paskyrą jis įkėlė nuotrauką, kurioje Rusijos karininkas apsirengęs Seniu Šalčiu. Šalia prie atominės raketos išsirikiavę kareiviai. Fotografija veikiausiai yra iš sovietmečio.
Gal teko matyti filmuką „Aš – okupantas“? Jis plinta kaip virusinė reklama. Joje sakoma: „Aš esu okupantas, bet esu civilizuojantis okupantas.“ Taip bandoma paaiškinti, kad jie į Baltijos šalis atnešė fabrikus, į Azijos šalis – kultūrą.
– Ar vakariečiai irgi moka naudoti humorą savo idėjoms skleisti?
– Netgi manau, kad vakariečiai humorą naudoja daug efektyviau prieš propagandą. Sena Vakarų tradicija – pašiepti oponento dogmas ir stereotipus.
„Melas skrenda ant sparnų, o tiesa slenka lėtai iš paskos“, – šią Johnatano Swifto citatą nuolat kartoju studentams.
Jei susipranti tik tada, kai melas jau įvykęs, gali būti per vėlu. Tokiu strateginiu pokštininku galima laikyti ir V.Putiną. Jis užmaskavo agresiją Ukrainoje, per tą laiką pasiekė strateginius tikslus, o dabar pats pripažįsta melavęs.
Tokius žodžius pasakęs J.Swiftas pats rašė politinius pamfletus ir bandė dekonstruoti politines manipuliacijas, pasitelkdamas humorą. Lietuvoje mes turime „Dviračio žinias“.
Žiūrime su pasimėgavimu, bet nesuprantame, kad tai propagandos ginklas. Net studentai analizuoja „Dviračio žinių“ fenomeną ir atranda, kad kai kurie žmonės Lietuvoje net nežiūri paprastų TV žinių, o savo politinį žemėlapį susidaro iš humoro laidos.
– Manote, kad rusišką propagandą geriau ne drausti, o daugiau iš jos juoktis?
– Absoliučiai. Galima imti propagandos tekstus ir per humorą juos išgliaudyti. Peliukai tuo ir užsiima. „Dviračio žiniose“ vis dažniau matome ir V.Putino dekonstrukcijas.
Matote, propaganda sako, apie ką jūs turite galvoti. Tada peršama, ką turite daryti. Humoras tą dogmatiką išsklaido. Žmonės suvokia, kad tikrai geriau pasijuokti, o ne reaguoti su pykčiu. Tai yra atominis ginklas prieš propagandą.
– Tame pačiame interneto tinklaraštyje, kuris juokauja apie V.Putiną žemaitį, tvirtinama, kad „Charlie Hebdo“ žudynės buvo CŽV operacija.
– Jau sovietmečiu KGB naudojo vadinamąsias aktyvias priemones, kurios iš esmės buvo konspiracinių teorijų kūrimas. Pavyzdžiui, operacija „Infektikon“ – buvo paleista istorija, kad AIDS sukūrė Amerikos laboratorijoje. Dalis Vakarų lengvatikių tai pasigavo.
V.Putinas irgi yra saugumo žmogus. Todėl nieko stebėtino, kad jis dokumentiniame filme atviru tekstu pasakoja, jog įvykiai Ukrainoje sukurti Amerikoje, dalyvaujant lenkams ir lietuviams.
– Štai jau minėtas tinklaraštininkas guodžiasi: „Mane kaltina, kad juodinu valstybę. Bet ar įmanoma dar labiau ištepti purvą?“ Atrodo, jis iš tiesų mato pasaulį juodomis spalvomis.
– Tokie žmonės paprastai ir būna nuskriaustieji. Gal jis prarado darbą ir dėl to yra piktas. Kažkas jam atrodo neteisinga. Jis gali nesuprasti, kad rašo tekstus, kurie naudingi Kremliui. Mes darome klaidą, kalbėdami, kad tokie žmonės dirba už Kremliaus pinigus.
Nereikia suteikti tokio svorio. Jei saviveikla užsiimančius veikėjus sureikšminsime, tikrai Kremliaus ideologas A.Duginas gali pamanyti – štai šių veikėjų Lietuva prisibijo, gal į juos reikia investuoti.
A.Duginas yra kalbėjęs, kad Lietuvoje kaip galimus sąjungininkus mato lenkų bendruomenę, vadinamuosius neopagonis, šiuolaikines religines grupes, žaliuosius. Šios grupės jau nepritampa prie sistemos, nes turi kitokią pasaulėžiūrą. Politiniai technologai tokius žmones naudoja strategijai „Skaldyk ir valdyk“ įgyvendinti.
– Turite galvoje, kad svarbu tokių žmonių nesmerkti?
– Po Antrojo pasaulinio karo Amerikoje buvo daugybė grupių, su kuriomis sovietai stengėsi dirbti. Iš pradžių manyta, kad reikia visus išgaudyti ir nuteisti. Prisiminkime makartizmo vajų.
Tačiau Amerika susivokė, kad su tokia strategija sau šauna į koją – supriešina visuomenę. Jie sugebėjo susigyventi su savo marginalais kaip natūraliai egzistuojančiais. Iki šiol Vakaruose yra daug tokių grupių ir niekas joms neteikia per didelės reikšmės.
Štai atsirado užrašų prieš NATO ant tvorų, visokių grafičių su svastikomis. Visi iškart ėmė tas nuotraukas platinti ir diskutuoti apie jas, tarsi tai būtų baisus dalykas. Jei pasižiūrėtume į Prancūzijos ar Amerikos erdvę, marginalų grafičių mėgėjų yra daugybė ir niekas to nelaiko grėsme.
– Ar reikia investuoti į vakarietiškos propagandos kūrimą? Gal turėtume skleisti idėją, kad gyvename ne taip jau blogai?
– Svarbu ne kontratakuoti, o sukurti erdvę, kurioje Kremliaus propaganda nebus efektyvi.
Kalbėti apie penktąją koloną yra lengvesnis variantas. Sunkesnis kelias yra matyti save ir dirbti su savimi. Iš tiesų tai yra pats sunkiausias kelias, bet vienintelis. Juo einant atsiranda imunitetas propagandai.
Taip pat reikia konkretumo. Bendras šnekėjimas, kad Kremliaus viskas užvaldyta, tik stumia mus į jų žaidimų lauką. Geriau kalbėti apie V.Putino rato oligarchus ir jo paties pinigus. Labai reikia žurnalistinių tyrimų, kurie parodytų tam tikrus sąryšius.
Kalbėdami apie V.Putiną kaip apie šėtoną švaistome energiją. Suprantama, kad Ukraina į karą meta visus resursus, studentai meta studijas ir važiuoja kariauti.
Bet net ir pas juos turi būti tas antras frontas, jie turi investuoti į reformas, naikinti oligarchų korupciją. V.Putinas atima iš jų brangų laiką ir pakabina nežinomybėje.
