Mes galime didžiuotis seniausia pasaulyje gyvąja kalba, o graikų piniginėse dar neseniai skimbčiojo seniausia planetos valiuta – drachmos.
Dar vienas bendras bruožas – ir vienur, ir kitur vyriškos pavardės dažniausiai baigiasi raide S. Ką jau kalbėti apie tai, kad 2003 metais Europos krepšinio čempionate ant nugalėtojų pakylos kilo lietuviai, o po poros metų – graikai.
Vis dėlto pastaruoju metu atrodė, kad keliai šiek tiek išsiskirs: Lietuva su plojimais priimta į euro zoną, o Atėnai svyruoja ant iškritimo iš šios elitinės ekonomikos lygos ribos.
Bet kai kuriais bruožais liksime su graikais susieti amžinai.
Vienas jų – pomėgis dalyti dar nenušautą briedį. Atėnų valdžia svaigsta nuo plano išsireikalauti 162 milijardus eurų iš vokiečių už Antrojo pasaulinio karo metu padarytą žalą. Tuomet graikai galės toliau mėgautis kelissyk didesnėmis už mūsiškes pensijomis ir nesukti galvos dėl valstybės skolų.
Mūsų valdžia irgi mėgina padalyti nemenką, nors ir gerokai kuklesnę sumą, – pusantro milijardo eurų, kuriuos lyg ant sidabrinės lėkštelės esą turės atnešti „Gazprom“, kai tik baigsis byla Stokholmo arbitraže.
Kad bylą laimėsime, galvos niekas neguldo. Kad kompensacija bus būtent pusantro milijardo, irgi niekas nežino.
Bet kaip čia atsispirsi pagundai suraikyti tokios vertės pyragą, nors jam dar net tešla neužmaišyta.
Baikerio apranga viršūnių susitikimuose stulbinantis Graikijos finansų ministras G.Varoufakis ir kostiumu pasipuošęs mūsų Energetikos ministerijos vadovas R.Masiulis išore skiriasi. Bet abiejų smegeninėse kylantys užmojai labai panašūs.
