Prieš gerą dešimtmetį išspausdinau straipsnį, pavadintą „Lūšnynų tvaikas dangoraižių papėdėje“. Tai apie Šnipiškes, Vilniaus miesto gėdą, lūšnynų getą, į kurį nereikia toli dangintis, nes jis stūkso pačiame miesto centre ir kurį puikiausiai mato kiekvienas pravažiuojantis viena Vilniaus centrinių – Kalvarijų gatve ar apsilankantis naujuosiuose Vilniaus dangoraižiuose.
Sovietmečio gyvenamųjų rajonų statybos bumo laikais Šnipiškės taip ir liko miesto plėtros nuošalėje, nors planų jas paversti daugiaaukščių namų kvartalais ir buvo.
Nepriklausomybės metais tos lūšnos ir aplink jas esanti žemė buvo privatizuota ir baisiausia Vilniaus urbanistikos duobė tapo įteisintu miesto urbanistikos buožgalviu.
Liūdniausia, kad ne visi architektai su siaubu žiūrėjo į šias lindynes ir landynes. Paveldo saugotojai ir tuomet, ir dabar tebetvirtina, kad Šnipiškės – puikus medinės architektūros rajonas, pradėjęs formuotis dar XVI amžiuje, todėl trūks plyš šį paminklą reikia išsaugoti ateities kartoms. Lyg lūšnos ir šiukšlynai būtų nepakeičiamas Vilniaus atributas.
Priminsiu, kad tuomet – 2004 metų pavasarį įvyko Vilniaus „idėjinis urbanistinis konkursas“, kurį laimėjo projektas „Šnipiškių ir Kalvarijų gatvės rajono išvystymas“, jo 20 kv. m ploto maketas net buvo nuvežtas į Prancūziją, Kanų nekilnojamo turto parodą. Ten projektą pristatė tuometis meras Artūras Zuokas.
Ko tik nebuvo šioje fantasmagorijoje! Šnipiškės, pasirodo, yra „kokybiškai kitokia miesto audinio ląstelė, tiesiogiai ir labai aktyviai komunikuojanti su kitais pasaulio(!) komerciniais, kultūriniais ir mokslo centrais, ji turėtų „tiesioginį ryšį su miestą aptarnaujančio transporto terminalais – modernia dipolio (t.y. Vilniaus-Kauno) geležinkelio stotimi, moderniu oro uostu“. Susisiekimas su šiais terminalais be kita ko būtų ir tramvajais.
O dabar įdomiau: arčiau Kalvarijų gatvės išdygtų aktyvus „Raudonasis miestas“ – kosmopolis“, kitoje pusėje driektųsi ramus „Žaliasis miestas“ – biopolis“, o prie Šeškinės ozo „gamtos ir mokslo pasiekimų interaktyvus parkas“, lietuviškasis Juros periodo – taip ir parašyta projekte...
Puikios idėjos. Tačiau greta jų vis tiek prasikišo architektų beprotiška meilė Šnipiškių lūšnoms. Pasirodo, kad teritorijos centre būtų formuojama milžiniška rekreacinės paskirties teritorija „istorinis architektūrinis parkas“, kur (žmonijos?) istorijos pagrindiniais eksponatais būtų „ypač vertingi toliu apkalti lūšnų fasadai“...
Taigi architektai siūlė užkonservuoti, t. y. išsaugoti lūšnas, lauko tualetus, visų įmanomų paskirčių sandėliukus teritorijoje, užimančioje vos ne ketvirtadalį Šnipiškių rajono. Matyt, architektai neįsivaizdavo Šnipiškių be visų rūšių parazitų, alkoholio ir mėšlo kvapo, degraduotų elementų gausos, narkomanų buveinių, antisanitarijos, netgi žiurkių apgraužtų vaikų tragedijų.
Ačiū Dievui, į Prancūziją tuomet nuvykęs Vilniaus meras nesusilaukė prancūzų ditirambų dėl minėtų fasadų, taip pat neaišku, ar pasidomėjo pusantro šimto metų senumo Paryžiaus miesto tvarkymo projektais. Čia dar XIX amžiaus viduryje vokiškos pavardės prancūzų baronas Georges'as Haussmannas nugriovė didžiumą Paryžiaus kloakų, mūsiškai tariant – lūšnų, ir nutiesė prašmatnius Paryžiaus prospektus ir bulvarus, apskritai, sutvarkė miestą keliems šimtmečiams, jei ne tūkstantmečiams į priekį.
Manyčiau, kad ir mūsų sostinė perėmusi nors mažą dalį to laikotarpio Paryžiaus patirties, tuo labiau dabartinio šio puikaus miesto planavimo ir architektūros, tobulos transporto sistemos, kultūros paminklų priežiūros pavyzdžių, kur kas labiau praturtėtų, nei laikytųsi Šnipiškių lūšnynų meilės kanonų.
Taip rašiau 2004 metais. Kas pasikeitė? Niekas. Tą įrodytų ir pernai vasarą mano parašytas straipsnis „Kaip Vilniaus valdžia išsigando rusų blogerio“ apie žinomo Rusijos blogerio Iljos Varlamovo nuotraukų ciklą „Blogasis ir gerasis Vilnius“. Jame greta gražių vaizdų daug vietos kaip tik skirta Šnipiškėms – gausybei apleistų vietų, nedarančių garbės mūsų sostinei. Blogerio pastebėjimu, blogasis ir gerasis Vilnius, kaip jokiame pasaulio mieste yra taip glaudžiai susipynę, kad juos išskirti tiesiog neįmanoma.
„Šalia šiuolaikinio dangoraižio būtinai stovi sulinkusi ir supuvusi lūšna... Gėris ir blogis tiesiog negali būti vienas be kito“. „Jau baigiantis dienai aš supratau, kad Vilniuje, greičiausiai dirba dvi komandos: geras ir blogas meras. Kai geras meras kloja šaligatvio plytelę, blogas daužo gretimą kelią. Dvi komandos eina lenktynių, kuri pirmoji užims miestą, bet kol kas tvirtos lygiosios. Galbūt meras tėra vienas, tuomet dieną jis stato miestą, naktį – griauna. Meras – vilkolakis gali būti patraukli istorija turistams“.
Daug nuotraukų yra padaryta dangoraižių paunksmėje: už 100 metrų „Europos“ bokštas, o prieš jį vos gyvos Šnipiškių lūšnos. Autorius prasitaria, kad jas saugoja „siaubingai pikti“ šunys: „Jeigu nebijočiau šunų, būčiau nufotografavęs dar daugiau trash‘o“ (angl. atmatos, atliekos, šiukšlės)“.
Ačiū Dievui, apleistus centro pastatų kiemus nuotraukų autorius vadina ne esamos Vilniaus valdžios neveiklos rezultatu, bet „sovietine praeitimi“. Tokia štai paguoda…
O dabar įdomiausia. Sostinės savivaldybė sumanė oficialiu raštu pasiaiškinti Maskvos blogeriui, kuris jau gal buvo kitame pasaulio krašte, kaip Vilnius nori gražiai tvarkytis, „tačiau sėkmingas šių teritorijų sutvarkymas įmanomas tik bendru sutarimu su savininkais“, nes Šnipiškių statiniai yra privatūs.
Na tai ir tarkitės, jei reikia, įsakmiu prašymu, nes tas primityvus sostinės valdžios neveiklos pateisinimas – akivaizdus sostinės valdžios neefektyvumo įrodymas bado akis ir užsieniečiams. Bet pirmiausia reikėtų nuspręsti, ką daryti su tomis Šnipiškėmis, jei atmesime tuos „kosmopolius“.
Ogi tą patį, ką prieš 80 metų padarė Kauno miesto valdžia: nugriovė ar ne 14 lūšnų miesto centre, sujungė jų sklypus ir pastatė prestižinį tuometinės sostinės architektūrinį ansamblį: Karo ir Dailės muziejų kompleksą. Manau, kad ir Vilnius nusipelnė panašios dovanos. Bet tam reikės žymiai daugiau pastangų nei tuščiai ir beprasmiškai atsirašinėti užsienio blogeriams.
Šnipiškių pagrindinė – Kalvarijų gatvė yra ideali vieta atkarpoje nuo Ukmergės iki Žalgirio gatvės įrengti Vilniaus prestižinį verslo, prekybos ir kultūros centrą. Čia įmanoma praplatinti gatvę, įrengti pėsčiųjų promenadą ir visą kitą reikalingą infrastruktūrą.
Pirmiausia ir greičiausia miesto valdžia turėtų priimti principinį tokios vizijos sprendimą, nes šiaip taip į atsitiktinį sklypą vos ne vos įgrūsti keli kad ir gražūs namai, kaip padaryta prie Kalvarijų-Žalgirio gatvių sankryžos, problemos nesprendžia.
Pavyzdžiu galima laikyti buvusio karinio Šiaurės miestelio humanizavimą: nutiesti gatvių tinklą ir prie jo lipdyti pastatus. Kitas kelias: atlaisvinti ruožą prie Kalvarijų gatvės ir jame pradėti statyti prestižinį Vilniaus centrą. Aišku, gali būti ir kitų sprendimų. Bet kuriuo atveju jų paiešką naujasis meras turėtų pradėti nuo pirmosios savo darbo dienos.
Paryžiaus galbūt ir nepavysime, bet mėginti būtina. Statykime europietišką Vilnių. Neatidėliokime. Proga dabar – auksinė.
