Ar G.Kirkilas, taip bylodamas, pernelyg nesutirštino spalvų, ar nepasidavė tribūno pagundai padauginti tuščius retorinius užkeikimus „dangus griūva“? Tačiau visų pirma, kaip atrodo, būtina pabandyti atsakyti į šiuo atveju nepalyginamai svarbesnį klausimą – ar prisiekusio oponento pastabas, net atrodytų labai geranoriškas, galima imti už gryną pinigą, žinant interesų priešingumą?
Dar daugiau, – gal čia galioja ta pati patarlė apie žmoną, kad išklausius anosios postringavimus tikras vyras privalo pasielgti visiškai priešingai. Būtent labai panašiai kalbėjo A.Kubilius Lietuvos ryto TV laidoje „Lietuva tiesiogiai“ diskusijose su G.Kirkilu, ne kartą pažymėdamas, kad jo pasirinkimo savo įpėdiniu paskelbti G. Landsbergį teisingumą liudija politinių priešininkų pastangos nuploti tokį pasirinkimą.
Jeigu G. Kirkilą laikytume žmogumi be idealų, žiūrinčiu tik savo politinės naudos, tai vis tik reikėtų pagirti už politinę išmintį nepraleisti progos įgarsinti tiesą, atmetus įprastą politinio veikimo inerciją trūks plyš dezinformuoti priešininką. Kartais geriausia politika yra būtent tiesos sakymas, atnešantis didesnę naudą nei pagiežos smulkmeniškumas, užgniaužta piktdžiuga ar politinė klasta.
Tačiau norisi tikėti, kad bent iš dalies socialdemokratų ekspremjeras buvo nuoširdus, neapsimelavo sakydamas, jog jam dabar, diskutuojant dėl konservatorių vedlio įpėdinio kandidatūros, rūpi ne tiek vienos ar kitos partijos reitingai, kiek baugina ta žala visai politinei sistemai ir politinės partijos autoritetui apskritai, sukūrus tokį neskoningą, be to, per jėgą pritemtą politinės dinastijos precedentą. Kitaip tariant, konservatorių gelbėjimas nėra tik pačių konservatorių reikalas. Galų gale G.Kirkilas čia nieko neišgalvoja, bet tik savais žodžiais pakartoja tai, ką kalba žmonės virtuvėse, darbo vietose, viešajame transporte, jeigu dar kažką kalba neapimti politinės apatijos po nugriaudėjusių rinkimų.
Tačiau, regis, G.Kirkilo pasisakymus šia tema didžiąja dalimi nulėmė politinio instinkto gyvastingumas, leidžiantis senam politikos vilkui intuityviai arba jau didesniu mažesniu laipsniu įsisąmonintai suvokti, kad konservatorių kaip įtakingos politinė jėgos išlikimas yra socialdemokratų išlikimo sąlyga ir – atvirkščiai.
Vadinamųjų konservatorių ir socialdemokratų partijų dinamiškumas yra apspręstas jų tarpusavio antagonistinės priklausomybės, taigi, labai tikėtina, sunykus vieniems, sumenktų ir kiti. Dėl susiformavusios Lietuvos politinės sistemos ypatumų, gyvų mitologinių siužetų ir įsišaknijusių prietarų socialdemokratų ir, tarkime, liberalų priešprieša neleistų užtikrinti tokio balanso, kurį dabar garantuoja neretai įnirtingos konservatorių ir socialdemokratų tarpusavio varžytuvės.
Jaučiuosi labai nesmagiai priverstas faktų dabar suabejoti A.Kubiliaus minėtoje TV laidoje nupieštu vaizdeliu, kad esą G.Landsbergis savo darbais parodė tinkamumą užimti vienos iš labiausiai įtakingų partijų aukščiausiąjį postą. Nesmagu, kad negali pritarti liaupsėms, kurios yra išsakomos jaunam ir labai simpatiškam žmogui, negali pašlovinti jaunystės avansu, nes toks danties užkalbėjimas šiuo atveju niekur neveda.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, A.Kubiliaus minimus darbus nudirbo ne kas kitas, o Landsbergio pavardė, ne blogiau, o gal net geriau tokius žygdarbius būtų nuveikęs manekenas, dėvintis tą pačią Landsbergio pavardę. Atsiprašau, bet atrodo taip, kad anūkas skęsta pernelyg didelėje senelio kepurėje, nesugebėjęs per duotą laiką prabilti savo balsu, kompensuojant patirties trūkumą, tarkime, uždegančiomis idėjomis, įkvepiančiomis vizijomis.
G.Kirkilas minėtoje TV laidoje tikriausiai geranoriškai (?) atkreipė dėmesį į nemenką TS-LKD intelektinį potencialą, paminėdamas ta progą kito jaunosios kartos konservatoriaus, o būtent M.Adomėno pavardę, kuris esą neseniai viešai savo iniciatyva paskelbė intriguojančią TS-LKD partijos raidos programą. Tai iš tiesų vertas dėmesio gairių projektas (skaičiau), dabar atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad čia kalbama apie būtinybę įveikti partijos uždarumą, jos klaninį pobūdį, iškeliamas uždavinys dehermetizuoti partiją. Nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad G.Lansbergio pavardės nutupdymas ant aukščiausios partijos laktos būtų savotiškas partijos klaninės prigimties vainikavimas, tikra klaninės sandaros karūna.
Likčiau su didele nuodėme suabejojęs jaunu žmogumi vien tik dėl to, kad jam trūksta patirties ar stipriau įsodrinto intelekto. Intelekto turtus galima greitai susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą, o į protą, kaip sakoma, anksčiau ar vėliau žmogus pats ateina. Tačiau, tarkime, pagal I.Kantą, tarp proto ir intelekto tarpsta dar tarpinis žmogaus mentalinis sugebėjimas, vadinamas sprendimo galia, kurio trūkumo neįmanoma kompensuoti jokiomis įgytomis žiniomis, bet kurio deficitas ir yra tai, ką paprastai vadiname kvailumu. Dar kartą atkreipiu dėmesį, kad I.Kanto požiūriu kvailumas yra ne proto ar intelekto trūkumas, bet prasikišantis sprendimo galios deficitas, atveriantis neužlopomą jokiomis žiniomis ir sukaupta patirtimi skylę.
Trumpai drūtai tariant, sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui arba, kita seka, atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei, apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti, ar kas nors paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Ką tai sako mūsų temos plėtotei?
Taisyklė „griebk, jeigu duoda“ gali būti neteisingai pritaikyta esamam atvejui, kai neįvertinęs specifinių aplinkybių jaunas žmogus griebdamas dosniai žarstomas dovanas tik – neduokdie – skaudžiai nusiplikytų rankas arba net apskritai sudegintų savo politinę karjerą. Gaila, nors tu ką, kai jaunuolis iš tokios šlovingos šeimos vyresniųjų partijos kolegų yra taip negailestingai įpainiojamas į sprendimo galios trūkumo peripetijas.
