Svarbu ir žmogiškas aspektas. Partijos senbuviai iškart patyliukais
pradėtų graužti netikėtai ant galvų nukritusį lyderį. Stovyklas pradėtų
dalytis ir jaunimas, ypač dėl atsinaujinusių pasaulėžiūrinių diskusijų.
Sprendžiant iš to, ką G.Landsbergis yra pasakęs, visiškai neaišku, ar
jis konservatorius, ar krikščionis demokratas, ar socialdemokratas, ar
liberalas. O tikriausiai – viskas vienu metu.
Net vyresnėje politikų kartoje daug tokių pavyzdžių. Dabar tai madinga.
Nesakau, kad tai blogai. Bet kuo čia dėta dėl savo identiteto
pastaraisiais metais nusiplūkusi ir, atrodo, savo vagą jau atrandanti
konservatyvioji Lietuvos politinė kryptis?
Technokratinės vyriausybės šiais laikais populiarios. Jos patogios ir
valstybių prezidentams. Mažiau reikia kamuotis derinant politines
pozicijas.
Bet po kartais net įspūdingu šiuolaikiniu politiniu pastatu teka
demokratijos principus graužianti upė. Menkėja žmonių interesas ne tik
tradicinėms pozityvioms europietiškoms ideologijoms, bet ir
elementarioms partinėms skirtybėms, siaurėja diskusijų ir alternatyvų
laukas.
Vartotojiškai visuomenei vis vien, kokios renkamo politiko pažiūros.
Svarbu, ką duos. Savivaldybių ir merų rinkimuose nepavyko įsiminti nė
vienos idėjos, kuri nulemtų pasirinkimą, už ką balsuoti.
Vilniaus merystės finišo tiesiojoje pliekėsi du naujo ir pakyrėjusio
veido liberalai. Ir dėl to reikia eiti prie balsadėžės? Konservatoriai
turėjo šansą iškelti politinėms diskusijoms tinkamą kandidatą M.Adomėną
(vienintelis, kuris šiuo metu pajėgus ginčytis su liberalais), bet
technokratinė partijos vadovybė nusprendė kitaip. Viena viltis, kad dar
yra politikų, nepasiduodančių visuotinei niveliacijai.
Tas pats konservatizmo „kankinys“ M.Adomėnas, artėjant TS-LKD pirmininko
rinkimams, paskelbė atnaujinto konservatizmo Lietuvoje numatomos
programos keletą tezių, o tikriau – norą tai daryti. Bet vis tiek
džiugu. Šiam politikui, mano manymu, pagrįstai nepatinka TS-LKD
pasirinkta „technokratinio liberalizmo“ politinė kryptis, autoritarinė
valdymo sistema, pataikūnų telkimas, politinės manipuliacijos.
Dėl pastarųjų trijų „vertybių“ neapsimoka gadinti nervų, nes tai jokioje
partijoje neįveikiami dalykai. Bet dėl idėjų verta pakrapštyti pakaušį.
Kas yra konservatizmas šiais laikais? Lengva paklausti.
Anais „bibliniais“ laikais, kai kūrėsi Tėvynės sąjunga-Lietuvos
konservatoriai, daug vilčių teikęs G.Vagnorius taip replikavo: „Norint
ką išsaugoti (suprask – konservuoti), tai dar reikia sukurti.“
Žinoma, europinės vertybės buvo sukurtos dar prieš kuriantis
konservatoriškoms partijoms. Tačiau G.Vagnorius teisus dėl ano meto
dvasios. Reformos vos tik pradėjo įsibėgėti, pats žodis konservatizmas
vertė gūžčioti pečiais – ir ypač principinė klasikinė konservatorių
nuostata atsargiai imtis permainų. Ką ten atsargiai. Šoko terapija
jiems liberalai liepė gydyti paliegusią sovietinę visuomenę.
Neseniai susidomėjau, kokia politologinė literatūra supo mus per
penkiolika intensyvių reformų metų. 90 procentų verstinės ir savų
autorių apie liberalizmą, „Žemaičių valgių“ storio knyga apie
konservatizmą ir jokio paskaitomo leidinio apie šiuolaikinę
socialdemokratiją. Kadangi didžiosios dalies leidinių rėmėjas buvo ir
yra liberalas.
Savo kilme konservatizmas nėra ideologija. Netgi atvirkščiai. Tai
sveiko proto nuostatų rinkinys, atsiremiantis į milžinišką europietišką
tradiciją ir Dievą. Konservatizme nėra dogmų, nurodymų, kaip gyventi,
kelrodė žvaigždė yra tradicija ir tikėjimas, konservatoriai nekuria
tobulos visuomenės, jie ginčijasi su tais, kurie bando įgyvendinti
utopijas.
Revoliucija konservatoriams yra velnio išmonė. Skamba gražiai, tačiau
tai detalizuojant šių laikų žmogui kyla nemažai klausimų ir net
pasipriešinimas.
Yra daug įdomių tekstų apie konservatizmą, pacituosiu septintojo
dešimtmečio amerikietišką variantą: „Bendra šį judėjimą siejanti gija
yra fundamentalieji konservatizmo principai, tokie kaip pagarba
autoritetams, disciplinai, moralei ir vertybių hierarchijai, elgesio
normoms ir individo pareigoms, atsveriančioms jo teises.
Esminis judėjimo postulatas yra kitas svarbus konservatizmo principas:
pagarba pagrindiniams visuomeniniams institutams – šeimai, religijai,
bendruomenei. Didelį vaidmenį vaidina faktas, kad iš nevienodų individų
gabumų kyla visiškai skirtingi rezultatai.
Be to, tradicionalistiniai judėjimai remiasi konservatizmo doktrina,
ginančia individo teisę į nuosavybę, taip pat koncepcija, siejančia
asmeninę laisvę su ekonomine nepriklausomybe.“
Galima šią ištrauką iš B.Y.Pineso knygos „Atgal prie pamatinių vertybių“
skaityti ir atvirkštine tvarka, kartu paklausti savęs, ar daug
šiuolaikinio jaunimo įmanoma patraukti pagarba autoritetams ar
disciplina.
Regis, tas pats M.Adomėnas turi savo nuomonę tiek apie autoritetus, tiek
apie partinę discipliną. Kad ir kaip būtų su įvairiomis pagarbomis, jis
siūlo šiuolaikinėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis pabandyti įgyvendinti
tradicionalizmą, neprieštaraujantį pažangai, ir kviečia tapti „liaudies
konservatoriais“.
Kas tai yra, galbūt konkrečiau sužinosime vėliau. Tačiau akivaizdu, kad
naujam požiūriui į tradicijos vaidmenį mūsų visuomenėje niša yra. Ir
realiausia ji kitokioje švietimo ir kultūros politikoje.