Svarbu ir žmogiškas aspektas. Partijos senbuviai iškart patyliukais pradėtų graužti netikėtai ant galvų nukritusį lyderį. Stovyklas pradėtų dalytis ir jaunimas, ypač dėl atsinaujinusių pasaulėžiūrinių diskusijų.
Sprendžiant iš to, ką G.Landsbergis yra pasakęs, visiškai neaišku, ar jis konservatorius, ar krikščionis demokratas, ar socialdemokratas, ar liberalas. O tikriausiai – viskas vienu metu.
Net vyresnėje politikų kartoje daug tokių pavyzdžių. Dabar tai madinga. Nesakau, kad tai blogai. Bet kuo čia dėta dėl savo identiteto pastaraisiais metais nusiplūkusi ir, atrodo, savo vagą jau atrandanti konservatyvioji Lietuvos politinė kryptis?
Technokratinės vyriausybės šiais laikais populiarios. Jos patogios ir valstybių prezidentams. Mažiau reikia kamuotis derinant politines pozicijas.
Bet po kartais net įspūdingu šiuolaikiniu politiniu pastatu teka demokratijos principus graužianti upė. Menkėja žmonių interesas ne tik tradicinėms pozityvioms europietiškoms ideologijoms, bet ir elementarioms partinėms skirtybėms, siaurėja diskusijų ir alternatyvų laukas.
Vartotojiškai visuomenei vis vien, kokios renkamo politiko pažiūros. Svarbu, ką duos. Savivaldybių ir merų rinkimuose nepavyko įsiminti nė vienos idėjos, kuri nulemtų pasirinkimą, už ką balsuoti.
Vilniaus merystės finišo tiesiojoje pliekėsi du naujo ir pakyrėjusio veido liberalai. Ir dėl to reikia eiti prie balsadėžės? Konservatoriai turėjo šansą iškelti politinėms diskusijoms tinkamą kandidatą M.Adomėną (vienintelis, kuris šiuo metu pajėgus ginčytis su liberalais), bet technokratinė partijos vadovybė nusprendė kitaip. Viena viltis, kad dar yra politikų, nepasiduodančių visuotinei niveliacijai.
Tas pats konservatizmo „kankinys“ M.Adomėnas, artėjant TS-LKD pirmininko rinkimams, paskelbė atnaujinto konservatizmo Lietuvoje numatomos programos keletą tezių, o tikriau – norą tai daryti. Bet vis tiek džiugu. Šiam politikui, mano manymu, pagrįstai nepatinka TS-LKD pasirinkta „technokratinio liberalizmo“ politinė kryptis, autoritarinė valdymo sistema, pataikūnų telkimas, politinės manipuliacijos.
Dėl pastarųjų trijų „vertybių“ neapsimoka gadinti nervų, nes tai jokioje partijoje neįveikiami dalykai. Bet dėl idėjų verta pakrapštyti pakaušį. Kas yra konservatizmas šiais laikais? Lengva paklausti.
Anais „bibliniais“ laikais, kai kūrėsi Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriai, daug vilčių teikęs G.Vagnorius taip replikavo: „Norint ką išsaugoti (suprask – konservuoti), tai dar reikia sukurti.“
Žinoma, europinės vertybės buvo sukurtos dar prieš kuriantis konservatoriškoms partijoms. Tačiau G.Vagnorius teisus dėl ano meto dvasios. Reformos vos tik pradėjo įsibėgėti, pats žodis konservatizmas vertė gūžčioti pečiais – ir ypač principinė klasikinė konservatorių nuostata atsargiai imtis permainų. Ką ten atsargiai. Šoko terapija jiems liberalai liepė gydyti paliegusią sovietinę visuomenę.
Neseniai susidomėjau, kokia politologinė literatūra supo mus per penkiolika intensyvių reformų metų. 90 procentų verstinės ir savų autorių apie liberalizmą, „Žemaičių valgių“ storio knyga apie konservatizmą ir jokio paskaitomo leidinio apie šiuolaikinę socialdemokratiją. Kadangi didžiosios dalies leidinių rėmėjas buvo ir yra liberalas.
Savo kilme konservatizmas nėra ideologija. Netgi atvirkščiai. Tai sveiko proto nuostatų rinkinys, atsiremiantis į milžinišką europietišką tradiciją ir Dievą. Konservatizme nėra dogmų, nurodymų, kaip gyventi, kelrodė žvaigždė yra tradicija ir tikėjimas, konservatoriai nekuria tobulos visuomenės, jie ginčijasi su tais, kurie bando įgyvendinti utopijas.
Revoliucija konservatoriams yra velnio išmonė. Skamba gražiai, tačiau tai detalizuojant šių laikų žmogui kyla nemažai klausimų ir net pasipriešinimas.
Yra daug įdomių tekstų apie konservatizmą, pacituosiu septintojo dešimtmečio amerikietišką variantą: „Bendra šį judėjimą siejanti gija yra fundamentalieji konservatizmo principai, tokie kaip pagarba autoritetams, disciplinai, moralei ir vertybių hierarchijai, elgesio normoms ir individo pareigoms, atsveriančioms jo teises.
Esminis judėjimo postulatas yra kitas svarbus konservatizmo principas: pagarba pagrindiniams visuomeniniams institutams – šeimai, religijai, bendruomenei. Didelį vaidmenį vaidina faktas, kad iš nevienodų individų gabumų kyla visiškai skirtingi rezultatai.
Be to, tradicionalistiniai judėjimai remiasi konservatizmo doktrina, ginančia individo teisę į nuosavybę, taip pat koncepcija, siejančia asmeninę laisvę su ekonomine nepriklausomybe.“
Galima šią ištrauką iš B.Y.Pineso knygos „Atgal prie pamatinių vertybių“ skaityti ir atvirkštine tvarka, kartu paklausti savęs, ar daug šiuolaikinio jaunimo įmanoma patraukti pagarba autoritetams ar disciplina.
Regis, tas pats M.Adomėnas turi savo nuomonę tiek apie autoritetus, tiek apie partinę discipliną. Kad ir kaip būtų su įvairiomis pagarbomis, jis siūlo šiuolaikinėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis pabandyti įgyvendinti tradicionalizmą, neprieštaraujantį pažangai, ir kviečia tapti „liaudies konservatoriais“.
Kas tai yra, galbūt konkrečiau sužinosime vėliau. Tačiau akivaizdu, kad naujam požiūriui į tradicijos vaidmenį mūsų visuomenėje niša yra. Ir realiausia ji kitokioje švietimo ir kultūros politikoje.
