Lietuvoje veikiantis įvaikinimo įstatymas skelbia: „Po įvaikinimo nutraukiami vaiko giminystės ryšiai su tėvais ir jų giminaičiais.“ Jis nenumato išimčių, tad nutraukiami vaiko ryšiai ir su seneliais.
Šis įstatymas apsaugo vaiką nuo amoralių, jiems pikta gyvenime padariusių senelių ar kitų giminių. O jei senelių didžiausia nuodėmė buvo meilė, bet jie kažkuo neįtiko marčiai ar žentui?
Ar kauniečiai Rita ir Vytautas Gecevičiai, praradę ryšį su vieninteliu savo anūku, taip pat neįtiko savo žentui?
Pirmąją kauniečių dramatiškos istorijos dalį skaitykite čia.
Anūką rado Latvijoje
Kartu su Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais seneliai ėmė ieškoti vaiko.
„Nujaučiau, kad buvęs žentas išvežė mūsų anūką į Latviją pas draugę. Rugsėjo 1-ąją paskambinau Rygos lietuviškos mokyklos direktorei. Ji nudžiugino – anūkas savaitę lankė parengiamąsias pamokėles, bet į mokyklą nebeatėjo“, – pasakojo Rita.
Netrukus ji išsiaiškino, kad anūkas mokosi pirmoje latviškos mokyklos klasėje netoli Jelgavos.
„Nuvažiavome 250 kilometrų, prisistatėme direktorei, parodėme teismo sprendimą, paprašėme leidimo pasimatyti su anūku. Direktorė pasakė „ne“, bet leido nueiti prie klasės durų.
O auklėtoja mus aprėkė: „Jūs svetimi žmonės, išeikite!“
Mes tik paprašėme perduoti dovanų krepšelį, į kurį anūkui buvau įdėjusi nebaigtas skaityti „Guliverio keliones“, o klasės draugams – knygų apie Lietuvą. Bet nepaėmė ir krepšelio“, – apgailestavo R.Gecevičienė.
Dėl pasimatymų – ilga kova
Naujas teismų maratonas truko dvejus metus – seneliai siekė, kad Jelgavos teismas nustatytų bendravimo tvarką su anūku.
Vaiko tėvas, gyvenantis 2 kambarių bute su naująja žmona, uošve, sūneliu ir dar vienu mažu vaiku, prieštaravo. Kodėl?
Pervertusi daugybę teismo dokumentų pagrįstų argumentų „Lietuvos ryto“ žurnalistė nerado. Esą vaikas pats nenori matytis, esą buvę uošviai vaikui pasakos, kad jis kaltas dėl mamos mirties.
„Ne vieną kartą mes, buvę jo ir Eglės bičiuliai bandėme pasikalbėti su G.J. Jis atšaudavo: „Vaikas dabar turi kitą mamą ir nėra ko apie mirusią jam priminti“, – sakė Eglės draugė, kelių tarptautinių vaikų teisių organizacijų narė Ž.Jonynienė.
Išpuoselėtus Gecevičių namus Jelgavos teismo prašymu fotografavo Kauno vaiko teisių darbuotojos – reikėjo įrodymų, kad senelių gyvenimo sąlygos geros.
Sutuoktiniai Gecevičiai net 11 kartų vyko į teismus Jelgavoje, per dieną sukardami apie 500 kilometrų.
Jie kreipėsi į Psichologinės paramos konsultavimo centrą, Lietuvos vaikų ir paauglių šeimos santykių institutą, Psichiatrų draugiją. Vežė ir storus aplankalus padėkos raštų už gerą darbą, ir psichologų išvadas, kad vaikui būtinas bendravimas su seneliais.
Virė tikras karas dėl septynmečio vaiko teisės kartais matytis su jį auginusiais ir nieko bloga nepadariusiais seneliais.
Įvaikinimas atėmė senelius
2012 metais teismų maratone pagaliau buvo pasiekta pergalė – balandžio 23 dieną Jelgavos teismas patvirtino abipusį tėvo ir senelių susitarimą, kad jie gali bendrauti su anūku. Jam buvo jau 10 metų.
„Atsakovas turi teisę susitikti su vaiku 3 kartus per metus Latvijoje per pavasario, vasaros ir rudens mokinių atostogas.
Susitikimai vyks Uozuolniekų našlaičių teismo (taip Latvijoje vadinasi Vaiko teisių apsaugos tarnyba. – Aut.) patalpose nuo 12 val. iki 14 val., atsakovams (seneliams) iš anksto susitarus su vaiko tėvu. Susitikimus stebės vaiko teisių darbuotojas ir tėvas.
Atsakovams draudžiama išvežti vaiką iš gyvenamosios šalies ir susitikti kitu laiku. Susitikimas vyks iš anksto suderinus su tėvu elektroniniu arba jo gyvenamuoju adresu“, – skelbė teismo sprendimas.
Kauniečiai džiaugėsi bent tokia galimybe pamatyti anūką, nors suprato, kad jo niekada negalės nuvežti prie mirusios mamos kapo ar į sodybą paskanauti senelio išaugintų obuolių.
Tačiau, du kartus nuvykę numatytomis dienomis susitikti su anūku, jo nepamatė.
„Vaikas nenori“, – paaiškindavo tėvas.
Ir tik po dviejų mėnesių jie gavo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės raštą, kad 2012 metų liepos 3 dieną anūką įsivaikino naujoji G.J. žmona.
„Vaiką įvaikino jo tėvo sutuoktinė. Nei Lietuvos, nei Latvijos teisės aktai nenumato, kad tam reikalingas įvaikinto vaiko mirusio tėvo (motinos) giminaičių sutikimas“, – paaiškino O.Tarvydienė.
Taip iš vaiko buvo atimti niekuo nenusikaltę, mylintys seneliai.
Namuose – draugų šurmulys
Vos įėjusi į Gecevičių namus Kauno centre jau galvoje kūriau pirmąjį straipsnio sakinį: „Prabangiuose senelių namuose – tuštuma...“
Būčiau suklydusi. Jų namų durys neužsiveria – ten lankosi jų dukters draugai.
Svetinguose namuose jie švenčia gimtadienius, atsiveda savo vaikus, pamini Eglės gimtadienį, kasmet jai padovanodami po paveikslą su gėlėmis.
R.Gecevičienė atitempė didžiulį maišą anūko žaislų, rodė jo krikšto marškinėlius, knygeles. Tačiau tų žaislų anūkui nebeprireiks – šiemet jam sueis 13 metų.
„Gaila, kad vaikui mes negalime duoti meilės, kurią turime širdyse. Jis negalės paveldėti šio namo, sodybos – visas mūsų turtas atiteks svetimiems“, – apgailestavo pašnekovė.
Žento keršto nesupranta
– Gal jūsų buvęs žentas turėjo priežasčių taip pasielgti? Gal esate jį įžeidę, priekaištavę? Žentas juk ne sūnus, – paklausiau R.Gecevičienės.
– Niekada. Jei po dukters mirties buvęs žentas mūsų namuose dar gyveno pusę metų, gal jam nebuvo taip blogai?
Grįžęs po ilgų komandiruočių rasdavo ir prižiūrėtą sūnų, ir šilto maisto. Buvusiam žentui net po visų teismų nesame pasakę įžeidžiančio žodžio.
– Po dukters mirties radote jos dienoraštį apie galimai patirtą smurtą. Gal užsipuolėte žentą?
– Nedrįsome priekaištauti. Visada elgėmės korektiškai.
Dienoraštį paviešinome tik tada, kai prasidėjo teismai.
– Išsivežęs sūnelį buvęs žentas jums pasakė: „Anūko nebepamatysite.“ Tam turėjo būti rimtų priežasčių.
– Gal jį slėgė psichologiniai dalykai? Mūsų šeimos ir jo vertybės skiriasi. Gal jis viduje išgyveno, brendo mintis „aš jiems parodysiu!“. O manipuliuojant vaiku galima suduoti skaudžiausią smūgį. Ne tik mums, bet ir sūnui.
Anyta lanko marčios kapą
Sunku patikėti, kad vaiko tėvas be priežasties atėmė iš jo prisiminimus apie mirusią mamą ir senelius. Kaip šį konfliktą paaiškintų jis pats?
Atsiliepęs telefonu vyriškis spruko į krūmus ištaręs: „Aš nesu G.J.“. Ir išjungė telefoną.
Nors vaiko tėvas gyvena Latvijoje, jo butas Kaune neparduotas, šiame mieste gyvena jo tėvai.
Artima tai šeimai moteris „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad dėl šio konflikto išgyvena ir G.J. motina – kita berniuko močiutė.
„Anyta labai mylėjo marčią. Jau aštuntus metus ji triskart per metus su baltų rožių puokšte važiuoja aplankyti jos kapo. Nesipyko ji ir su marčios tėvais. Moteris yra prasitarusi, kad neteisingai su jais pasielgta, bet ji negali sūnui įsakyti. Motina įtaria, kad sūnus yra išgyvenęs kažką skaudaus.
G.J. atveža sūnų į Kauną. Pernai su kitu seneliu vaikas viešėjo JAV. Kita močiutė su vaiku pasikalba apie mirusią jo mamą. Vaikas puikiai kalba latviškai, griežia smuiku, šoka, o šiemet dalyvaus Latvijos dainų ir šokių šventėje. Vaikas gerai sutaria ir su savo įmote medike. Gal G.J. nori, kad praeitis nebedrumstų vaiko gyvenimo?“ – svarstė pašnekovė.
Kai vaikui sueis aštuoniolika metų, jis pats galės susirasti savo mirusios mamos tėvus. Ką tada atsakys tėvas, jei sūnus paklaus, kodėl iš jo buvo atimta vaikystės dalis? Pasiteisins, kad jam nepatiko mirusios mamos tėvai?
Bet toks atsakymas prieštarautų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijai: „Vaikas turi būti apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų ar kitų šeimos narių statuso, pažiūrų ar įsitikinimų.“
Dėl suaugusiųjų nesutarimų kenčia vaikai
Živilė Jonynienė, Europinio vaiko teisių magistrų tinklo narė:
„Šiuo atveju tėvas, su kuriuo po motinos mirties liko gyventi vaikas, drastiškai ir skausmingai atėmė iš vaiko teisę bendrauti su buvusios šeimos nariais – seneliais, krikšto mama.
Pažeidžiami vaiko interesai, taip pat daromas nusikaltimas prieš senelius, iš kurių atimta teisė matytis su anūku.
Formuojant vaikui nuostatą, kad gali būti dvi mamos – kuri pagimdė ir kuri augina, privalu gerbti jas abi, o ne mirusiąją ištrinti iš atminties ir pakeisti kita.
Nesutariantys suaugusieji taip negali suvedinėti sąskaitų, kai dominuoja tik jų interesai. Vaiko interesas – palaikyti ryšį su abiem giminės pusėmis, su prigimtine aplinka, buvusiais draugais.
Lietuva tebesilaiko senojo uždaro įvaikinimo modelio: įvaikinusi šeima turi teisę atkirsti vaiką nuo jo šaknų ir manipuliuoti jo nuomone.
O Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurios nuostatos yra aukščiau už nacionalinius įstatymus, akcentuoja atvirą vaiko įvaikinimą – po jo nėra nukertamos biologinės vaiko šaknys.
Lietuvos Seimui jau prieš metus patarėme laikytis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos reikalavimų. Taip pat siūlėme priimti Civilinio kodekso pataisas, kad biologiniai giminės, tarp jų ir seneliai, nebūtų laikomi trečiaisiais asmenimis. Bet pataisos iki šiol net nebuvo svarstomos.“
Dėl tėvų atstūmimo sindromo verda diskusijos
Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, psichologė:
„Nemažai mokslininkų Europoje diskutuoja apie tėvų atstūmimo sindromą. Tai elgesys, paremtas psichologiniu manipuliavimu vaiku.
Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ar senelių bendravimą bei ryšį ir tokiu būdu šiuos žmones išbraukti iš vaiko gyvenimo.
Apie tėvų atstūmimo sindromą kalbama tuomet, kai atstumiamas asmuo yra normalus ir myli vaiką. Tai gali būti motina, tėvas, seneliai. Vaikas be jokių aiškių priežasčių ima jų nekęsti ar bijoti. Kad išgyventų, vaikas prisiriša prie to asmens, su kuriuo nuolat gyvena, o su kitu ryšys slopsta. Jei du žmonės konfliktuoja, vaikui neįmanoma palaikyti jų abiejų.
Jei vaiko ryšys su jį mylinčiais asmenimis nutrūks, jis negalės gauti psichologinės bei emocinės naudos ir papildyti savo gyvenimo. Todėl atsakomybė dėl vaiko emocinių išgyvenimų tenka suaugusiesiems.“
