Sugadino nuotaiką, dieną, kava prarado skonį. Ėmiau galvoti apie lūžį. Bjauru, bet sėdžiu ir galvoju. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas sako, kad tai lūžimo vieta, staigus krypties pakeitimas, didelis pasikeitimas, persilaužimas.
Visi sutiksime, kad kažkas atsitiko: prieš dvidešimt penkerius trisdešimtį metų gyvenome visai kitokiame pasaulyje, nei šiuolaikinis. Ir vis dėlto, esu labai skeptiškas – tai kultūrologų, sociologų, filosofijos dėstytojų klišė, – lūžis velniškai geras pretekstas gaminti visokias schemas, kurti struktūras ir pseudoteorijas.
1985 metais Rytų Vokietijoje, Kotbuso apylinkėse gaudėme pabėgusį „dramblį“ – jauną kareivį, kuriam tarnyba šlovingiausioje ir šauniausioje sovietų armijoje pasirodė per sunki. Su kolega iš Uralo drybsojome šalikelėje, netoliese matėsi priemiesčio namų eilės, sodai, po obelimis žemę dengė nukritę obuoliai.
Rusas piktinosi: supisti fašistai, štai kaip gyvena, gražu, tvarkinga, nykštukų prisistatę, ir panašiai. Tiesą sakant, man buvo nelabai aiškus jo pasipiktinimas, nes tos priemiesčio sodybos beveik niekuo nesiskyrė nuo mūsiškių, lietuviškų. Žinoma, nykštukus sodose išpjovė sovietai okupantai, bet visa kita neatrodė nei labai gražu, nei ypatingai švaru. Paprasčiausiai normalu.
Manau, tai vienas iš aspektų, kodėl minėtas lūžis Lietuvoje nebuvo toks staigus ir baisus – mes jau gyvenome kur kas švariau ir patogiau nei didžioji dalis Sovietų imperijos. Buvo pakankamai ir vakarietiškos muzikos, ir vakarietiškų drabužių ir netgi vakarietiškos kramtomos gumos.
Kai tik žvangėdamos prasivėrė metalinės užuolaidos, žmonės iš Vakarų, – iš Europos ar Amerikos – atsiveždavo kompiuterį, paprasčiausią personalinį kompiuterį ir jį čia pardavę nusipirkdavo pusę namo ar butą.
Dabar tai skamba keistai, kone kaip kliedesys, bet anuomet tai buvo normalu. Niekam niekas nelūžo. Žmogus labai gerai prisitaikantis parazitas, ko gero, geriau nei tarakonas. Kaunas ir visas jo rajonas Lietuvą jau buvo paruošęs rinkos ekonomikai – ten žmonės seniai vertėsi privačiais verslais, tik jie buvo nelegalūs.
Galima būtų lūžio pėdsakų ieškoti lietuvio santykyje su pinigais, su privatine nuosavybe. Bet čia irgi nieko staigaus mes nerasime. Lietuvis visą laiką turėjo tos privačios nuosavybės, todėl atėjus pertvarkoms, keitėsi tik kiekybinis, bet ne kokybinis santykis. Atsirado bankai, atsirado beprotiškos palūkanos, žmonės ėmė užstatinėti savo butus, dėti pinigus į neaiškius metalo supirkimo ir pardavimo verslus, į pamėkliškus bankus už dideles palūkanas ir greitai sulaukė vaisių.
Bet ar iš tiesų tai buvo kokia nors netikėta, nauja patirtis? Ar žmogaus godumas, kvailumas, patiklumas yra labai didelė naujiena šiame pasaulyje?
Privatizavimo fejerija, o, kokia tai buvo kolūkių pirmininkų, partinių, saugumo ir kitokių bazių bei privilegijuotųjų klasės atstovų puota – jie viską privatizavo, ko negalėjo pasiimti sau, pardavė ir susikrovė vadinamuosius pirminius kapitalus.
Atsimenu, vienoje TV laidoje Romualdas Ozolas prisipažino, kad tuo metu net Seimas žiūrėjęs pro pirštus į Gariūnus ir į panašius dalykas, kur kapitalizmas buvo žiaurus, nešvarus, begėdiškas. Tiesiog kapitalas turėjo sutekėti į kažkieno rankas, kad pradėtų judėti naujos ekonominės formacijos mašina –kapitalizmas.
Galbūt lūžio vietą galima būtų rasti lietuvio sąmonėje, tiksliau toje srityje, kur yra saugoma informacija apie pagarbą žmogui, apie elgesį su kitu žmogumi. Sovietų laikais, net jeigu tave engė koks nors sušiktas direktorius ar pirmininkas ar saugumietis, žinojai, kad tave engia valstybė, svetima, bjauri, tave laikanti priešu.
Dėl to atsiranda iliuzinis bendrumo jausmas. Demokratijos laikais žmogų engia kitas žmogus, privatus asmuo, ir tada imame kalbėti apie susvetimėjimą. Kad žmogus yra daiktas, prekė, ko gero, aiškiausiai pasakė dar Karlas Marxas, mes nedaug galime pridurti.
Ką dar galima būtų pasakyti apie lūžį? Manau, jis neįvyko toks baisus, koks galėjo būti vien dėl to, kad mes jau buvome jam pasiruošę. Kai tik patys sovietai prabilo apie perestroiką, kai papūtė pirmieji sąjūdžio vėjai, tas buvo kone akivaizdu.
Didžioji Lietuvos dalis paprasčiausiai laukė permainų, laukė seniai ir kantriai ir tas laukimas taip sutvirtino mūsų kaulus ir stuburus, kad jie itin daug ir nebelūžo. Na, gal įskilo, gal sulinko, bet tai, kad Lietuvoje įvyko stebuklas (Nepriklausomybės atkūrimas, narystė Europos sąjungoje ir t. t.) kaip tik ir yra požymis, kad mes seniai to laukėme, mums nebuvo naujiena. Visi tie ekonominiai, kultūriniai, socialiniai pokyčiai iš esmės tėra makiažas, tai paviršiniai dalykai.
Didžiausias lūžis lietuvio sąmonėje jau buvo įvykęs – tą yra užfiksavęs Romualdas Granauskas savo apysakoje „Gyvenimas po klevu“, tą savo eseistikoje yra ne kartą kontempliavęs Marcelijus Martinaitis – tai lietuvio nuvarymas nuo žemės, kitaip tariant, atsisveikinimas su agrarine kultūra.
Bet jis buvo įvykęs gerokai anksčiau, XX amžiaus viduryje, todėl mūsų kartai Justino Marcinkevičiaus verkšlenimai dėl numestos duonos jau buvo nesuprantami ir net juokingi. Kaip gali būti duona šventa, jeigu patys kaimiečiai ja šeria gyvulius.
Vidinio pasaulio demonstravimas, į viešumą keliama intymi, ypač seksualinė patirtis – čia gal ir aptiktume lūžio pėdsakų, bet pasakyti ką nors labai naujo sudėtinga – filosofai tai vadina buržuazinės kultūros strategija ir ši strategija Vakaruose gyvuoja du šimtus metų.
Kai su Oskaru Koršunovu statėm spektaklį „P.S. Byla. OK“ irgi daug kalbėjome apie lūžį, apie kartas, apie pasikeitimus. Bet galiausiai viskas atsirėmė į vadinamąsias fundamentalias konstrukcijas – į Bibliją, į Abraomo ir Izaoko istoriją, jos transformaciją.
Tik asmeninis santykis su pokyčiais, kad ir kokie jie būtų, tik labai individualus, autentiškas žvilgsnis gali būti įdomus, jeigu jau kalbame apie lūžius, o tokio kalbėjimo mūsų mene ar kultūroje yra, reikia tik netingėti ieškoti. Bet visuomet lengviau samprotauti apie kerėpliškas kosmines anomalijas, nei apie danties skausmą.
Mums, lietuviams, nieko naujo neatsitiko, ko nebūtų jau buvę pasaulio civilizacijų istorijoje. Deja, tenka pripažinti ir tai, kad mūsų istorija visuomet tėra tik didžiųjų valstybių istorijų atspindys, atšvaitas, tai kas vyksta mūsų mažoje valstybėje dažniausiai tebūna nuoroda į ką nors didesnio už jos ribų.
Svarbiausia lūžiai vyksta labai giliai žmogaus psichikos rūsiuose ir dažniausiai jie sunkiai įžvelgiami. Keičiasi žmogaus elgsena, bet ne pati esmė – apsiginti, pasidauginti ir apsaugoti palikuonis – šie instinktai nekinta, gal silpnėja, gal atsiranda daugiau nukrypimų, išsigimimų, bet tik jų dėka žmonija apskirtai egzistuoja.
Taigi, jeigu mūsų literatūroje neatsiranda Emilio Zola „Moterų laimės“, Milano Kunderos Nepakeliamos būties lengvybės“ ar Miguelio de Cevanteso „Don Kichoto" tai nereiškia, kad mes nesugebam apmąstyti lūžių.
Tarkime (velniai griebtų, jau būtų laikas tai suprasti), kad mes priklausome tai pačiai europinei kultūros tradicijai, tam pačiam mąstymo laukui ir nebeužsiimame dalykais, kurie jau yra padaryti.
Taip bus šiek tiek lengviau gyventi.
