Lietuvoje veikiantis įvaikinimo įstatymas skelbia: „Po įvaikinimo nutraukiami vaiko giminystės ryšiai su tėvais ir jų giminaičiais.“ Jis nenumato išimčių, tad nutraukiami vaiko ryšiai ir su seneliais.
Šis įstatymas apsaugo vaiką nuo amoralių, jiems pikta gyvenime padariusių senelių ar kitų giminių. O jei senelių didžiausia nuodėmė buvo meilė, bet jie kažkuo neįtiko marčiai ar žentui?
Ar kauniečiai Rita ir Vytautas Gecevičiai, praradę ryšį su vieninteliu savo anūku, taip pat neįtiko savo žentui?
Laimė – jau praeitis
Kai Kauno gatvėmis eina elegantiška pagyvenusi pora, praeiviai ją nužvelgia, o dažnai ir pasisveikina.
Buvusios katalikiškos „Ąžuolyno“, o dabar – Jono Pauliaus II vardu pavadintos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja R.Gecevičienė per 40 darbo metų į savarankišką gyvenimą palydėjo daugybę mokinių.
Erdviame name smetoniška vadinamoje K.Būgos gatvėje Kauno centre dažnai skamba klasikinė muzika, žydi gėlės, sienas puošia paveikslai ir laimingo gyvenimo nuotraukos.
Tačiau laimingos akimirkos – praeitis.
Prieš aštuonerius metus Rita ir Vytautas neteko vienintelės dukters, o prieš šešerius – vienintelio anūko. Jų besišypsančių portretai ant svetainės židinio – lyg nebylūs buvusios šeimos laimės liudininkai.
Jų 32 metų dukterį Eglę pasiglemžė vėžys, o šešiametį anūką – įvaikinimo įstatymas.
Ištekėjo už pirmosios meilės
Kad Eglė mokėsi toje pačioje mokykloje, kurioje dirbo ir jos motina, daug bendramokslių sužinojo tik po laidotuvių. Ji tuo nesigirdavo.
Baigusi J.Gruodžio konservatoriją ir Muzikos akademijos Kauno skyrių, Eglė toje pačioje mokykloje dirbo muzikos mokytoja.
Mokyklos vestibiulyje pasitinka didžiulė freska – angelą simbolizuojanti jauna moteris skambina arfa.
Ją moksleiviai sukūrė mokytojai Eglei atminti ir pavadino „Harmonija“.
Ar toks pat harmoningas buvo ir asmeninis moters gyvenimas? Gal išaugusiai inteligentiškoje aplinkoje vienturtei dukteriai savarankiškas gyvenimas nebuvo rožėmis klotas?
Savo būsimąjį vyrą dvejais metais vyresnį G.J. ji sutiko dar būdama 17-metė, o po devynerių draugystės metų ištekėjo. Jaunų žmonių neišskyrė nei atstumas – G.J. tobulinosi JAV, nei nesutarimai.
„Gal ir buvo matyti, kad jie nelabai tinka vienas kitam, Eglė lyg ir ketino nutraukti santykius.
Bet būdama jauna ne viena moteris tiki, kad viskas bus gerai. Turbūt jie mylėjo vienas kitą“, – kalbėjo Eglės draugė Živilė Jonynienė.
Eglės motina R.Gecevičienė prisiminė, jog dukters vestuvių dieną tėvas taip jaudinosi, kad net kalbos neįstengė pasakyti: „Bet manėme – žmogus keisis, bendraus su mumis.
Mes daug širdies norėjome duoti savo dukters šeimai.
Bet gal tai žentą ir nervino.“
Padėjo jaunai šeimai
Jaunavedžiai apsigyveno Eglės tėvų namuose, tuomet dar dviejų kambarių bute. Nei žentui, nei uošviams didelio malonumo drauge gyventi nebuvo.
„Mes tai supratome, su vyru nupirkome jiems savo vardu keturių kambarių butą, baldus. Po 3 metų gimė anūkas, visų labai lauktas.
Mes įsigijome namą, jie lankydavosi pas mus.
Bet matėme – Eglė nėra laiminga. Kartu gyveno du vienas kitam netinkantys žmonės“, – pasakojo Gecevičiai.
Kai sūnui buvo ketveri metai, Eglė su vyru išsiskyrė, nors jis ilgai nesutiko. Skyrybų priežasčių savo tėvams iki galo Eglė taip ir neatskleidė.
Vaiko gyvenamąją vietą teismas priteisė su mama.
Ar namuose būta smurto?
Tik po dukters mirties tėvai rado dienoraštį, kuriame niekam neišsakyti žodžiai sugulė lyg nebylūs gyvenimo liudininkai.
„Neapykanta, panieka, terorizmas. Jei jis namie, net su vaiku negaliu išeiti į lauką. Nuolat ant manęs šaukia, keikiasi rusiškais žodžiais.
Per dvejus metus nedavė nė lito. Manęs jis niekur nesivesdavo, nors nuolat vykdavo į keliones ir pobūvius. Esą darau jam gėdą.
Per Kūčių, Kalėdų šventes neleisdavo su vaiku nuvažiuoti pas senelius, išplėšdavo iš rankų. Dėl širdies problemų turėjau kreiptis į gydytojus.
Kai vaikui buvo mėnuo, smogė kumščiu į veidą ir praskėlė lūpą“, – perskaitė Eglės tėvai jos dienoraštyje.
Gyvybę pasiglemžė vėžys
Nors pora išsiskyrė, tebegyveno tame pačiame bute. Praėjus mėnesiui po skyrybų Eglei buvo diagnozuotas 4 stadijos vėžys.
Gydytojai pacientei pasakė atvirai – liko gyventi du mėnesiai. Net neoperavo.
„Nusprendėme, kad ją slaugyti mums bus lengviau savo namuose. Draugai ją perkraustė, atvežė baldus. Anas butas liko tuščias.
Paskyrėme dukteriai pirmąjį namo aukštą. Tą patį vakarą atvažiavo ir jos buvęs vyras. „Dukryte, ką jam pasakyti?“ – paklausėme. Ji atsakė: „Man liko gyventi du mėnesiai, tegul pagyvena čia. Kur jis eis?“
Mes sutikome, jis liko. Tačiau nei buvusios žmonos slaugyti, nei rūpintis 4-mečiu sūneliu jam nereikėjo.
Turėjo gerą darbą, trečiadienio vakarą išvykdavo į komandiruotę Rygoje, grįždavo sekmadienį vakare.
Anūką mes vežiodavome į darželį, muzikos mokyklą. Aš kartu su dukterimi atsiguldavau į ligoninę, spausdavau jai sultis.
Dėl geros priežiūros ji išgyveno dar dvejus metus. Mirė 2007 metų balandį.
Palaidojome Eglutę kaimo kapinėse už Birštono, Nemajūnuose, kur netoliese mano vyro gimtinėje turime vasarnamį – ten ji ir anūkas mėgo leisti vasaras.
Paskutinė mūsų anūko nuotrauka – jis su seneliu prie namo sodina ąžuoliuką.
Dabar ąžuoliukas siekia namą. O anūko nematėme nuo 2009 metų pavasario“, – rodė tų metų nuotraukas R.Gecevičienė.
Buvęs žentas neišsikraustė
Ir po buvusios žmonos mirties žentas dar pusmetį, iki 2007-ųjų lapkričio, gyveno pas buvusius uošvius. Anūku rūpinosi seneliai, nes žentas pradingdavo komandiruotėse.
„Gal ir būčiau paprašiusi išeiti, bet buvo anūkas. Juk neatimsi vaiko, o tėvas neturi kur eiti.
Taip ir gyvenome.
Kai dar Eglė buvo gyva, išgirdome, kad jis pakėlė balsą. Tuomet pirmą ir vienintelį kartą pasakiau: „Šiuose namuose prašyčiau pakeisti toną“, – atsiduso pašnekovė.
Gal tuomet ir buvo žentui pasakyta daugiau įžeidžiančių žodžių, užgavusių jo savimeilę? Ir jų vyriškis gal neužmiršo, o šie žodžiai pamažu subrandino būsimo keršto sėklą?
Paslėpė vaiką nuo senelių
Tą įsimintiną savaitgalį Rita ir Vytautas kaip įprastai išvažiavo į vasarnamį, o anūką paliko su tėvu.
Sekmadienį grįžę pirmąjį namo aukštą rado tuščią – nebuvo nei jų pirktų baldų, nei dukros papuošalų, nei anūko. Rytą nuėję į darželį seneliai ir ten anūko nerado.
„Pirmadienio vakare buvęs mūsų žentas atvažiavo pasiimti likusių daiktų, o išeidamas tėškė: „Anūko nebepamatysite.“ Kuo mes nusikaltome? Jis – tėvas, mes niekada nereikalavome, kad anūkas liktų su mumis.
Nekėlėme triukšmo. Patys susiradome, kuriame darželyje anūkas. Bet tėvas mums nebeleido su vaiku bendrauti, darželis buvo gavęs jo paliepimą mūsų prie anūko neprileisti.
Kreipėmės į teismą, kad nustatytų bendravimo tvarką.
Nors buvęs žentas ir skundė nutarimus, visų pakopų teismai, taip pat ir Aukščiausiasis, patvirtino teisę bendrauti.
Galėjome ir darželyje anūką lankyti, ir savaitgalį į namus pasiimti. Tai, matyt, dar labiau užgavo buvusio žento savimeilę“, – spėjo R.Gecevičienė.
Anūką paskutinį kartą ji matė 2009 metų kovą, kai nuvykusi į darželį visiems grupės vaikams skaitė „Guliverio keliones“.
„Netikėtai anūkas paprašė nuvežti jo piešinį ant mamytės kapo. Vaikas prasitarė, kad tėvas žadėjo išvežti jį į kitą šalį pas tetą L. Taip ir nutiko. Nepranešęs darželiui tėvas pasiėmė sūnų, ir mes jo daugiau nematėme“, – pasakojo kaunietė.
Skaitykite antrąją rašinio dalį.
