„Manau, kad didele dalimi šalies gynyba priklauso nuo dviejų krypčių. Viena kryptis yra valstybės požiūris [...]. Kita vertus, gynybai nemažiau svarbi yra bendruomenės parama – tai, kad mes nedvejotume, kad mes kiekvienas eitume ginti tėvynės.
Bendraujant su Izraelio piliečiais arba išeiviais iš Lietuvos jaučiasi bendruomeniškumas, kad tai yra jų visų bendras reikalas. Šalies gynyba lygiai taip pat, kaip priklauso nuo Ministro Pirmininko, taip ir nuo paprasto žmogaus, kuris turi imti ginklą ir ginti savo šalį“, – interviu „Savaitei“ sakė G. Landsbergis.
Jis taip pat pasidalijo mintimis, kokių pokyčių norėtų partijoje, bei atsakė klausimą, ar neišsigąstų, jei tektų užimti premjero postą.
– Ar aš teisingai suprantu – Jūs tikrai kandidatuosite į partijos pirmininko postą?
– Taip, esu tą jau paskelbęs viešai ir trauktis neketinu.
– Jūs esate jaunas, žavus politikas, naujas veidas, bet vis dėlto labai daug reiškia Jūsų pavardė, kitaip sakant, Jūsų senelio nuopelnai šitai partijai. Ir tai lyg ir viskas, ką apie Jus galima pasakyti gero, bet daugiau Jūsų darbų niekas dar nežino, didelių postų Jūs nesate užėmęs, Jūs nebuvote eilinis Seimo narys. Ar Jūs manote, kad viso to, ką Jūs turite, Jums tikrai užtenka užimti partijos pirmininko pareigoms?
– Na, priekaištai arba dvejonės ir klausimai, susiję su mano pavarde, seka mane nuo mažų dienų ir tas, manau, niekur nedings. Kita vertus, kiekvieną savaitę kruopščiai stengiausi važiuoti per Lietuvą ir aplankyti daugybę skyrių, kurių turbūt arti 30-ies per paskutinį laikotarpį buvo aplankyta. Kas yra labai svarbu ir smagu, tai didžiulis žmonių pasitikėjimas tuose skyriuose. Tai yra iš apačios kylantis pasitikėjimas, kuris skatina eiti į priekį. Tai labai stiprus dalykas. Būtent jo vedamas aš labai rimtai priėmiau sprendimą dalyvauti šioje kovoje.
– O kaip Jūs vertinate A. Kubiliaus žodžius, kad vienas veteranas šitame partijos atsinaujinimo procese neturėtų pakeisti kito veterano? Kaip manote, ar jis teisus šiuo atveju, ar iš tiesų dabar Jūsų partijai būtų geriau rinktis iš jaunesnių žmonių?
– Jeigu mes siekiame įvardyti ir pristatyti visuomenei, kad esame partija, kuri geba atsinaujinti, tai mes neturime palikti klaustukų arba įtarimų kitiems žmonėms, ar tai yra nuoširdu: ar jūs, prisidengdami neva pirmininko rinkimais, imituosite pasikeitimą, ar jūs galite iš tikrųjų pasikeisti? Kaip mes galėsime, pavyzdžiui, pripažinti savo tam tikras praeities klaidas? Arba pasirinkti kažkokią naujesnę, platesnę kryptį. Taigi aš pritarčiau pirmininkui, kad partijai reikalingas nuoširdus atsinaujinimas.
– Tai aš taip suprantu, kad Jūs manote, jog Irena Degutienė be reikalo...
– Aš negaliu vertinti konkurentų... Matote, aš dalyvauju rinkimuose ir realiai vertinu savo galimybes laimėti.
– Jeigu Jūs taptumėte partijos pirmininku ir Jūsų partijai būtų sėkmingi rinkimai, Jums reikėtų formuoti koaliciją. A. Kubilius jau yra pasakęs viešai – partijos pirmininkas turėtų būti ir ministras Ppirmininkas. Kitaip sakant, juo turėtumėte būti Jūs. Ar šiandien Jūsų tas negąsdina?
– Aš manau, kad yra stipriai anksti kalbėti apie visus šiuos klausimus. Bet, kita vertus, nedalyvaučiau kovoje, jeigu bijočiau ateities.
– Tada prašau pasakyti, kas Jums labiausiai nepatinka šiandieninėje Jūsų partijoje?
– Mes galbūt pernelyg dažnai brėžiame ribas tarp socialinių grupių, neturėjome pakankamai socialinio, elementaraus žmogiško jautrumo – vieni ar kiti žodžiai, vienos ar kitos etiketės prilipdytos kažkokioms visuomenės grupėms.
Kartais lyg pajunti, kad esame atsidūrę tam tikrame kampe, kai tau reikia sudaryti koaliciją arba užmegzti kokį nors socialinį dialogą vien dėl to, kad nebėra su kuo kalbėtis. Mes esame tiek užsidarę, tiek pastatę tvorų, sienų, kad nebelieka su kuo užmegzti dialogą.
– O kodėl taip atsitiko, kad Jūsų partija taip izoliavosi? Kieno čia didžiausia įtaka buvo, kas kaltas?
– Sunku pasakyti. Aš manau, kad tai yra procesų virtinė, kuri vedė iki to. Galų gale tai baigėsi užsidarymu ir dėl to šiek tiek liūdna. Mūsų partija stovėjo prie ištakų vienų svarbiausių valstybės sprendimų, kaip energetinė nepriklausomybė (premjero A. Kubiliaus iškelta idėja), arba transatlantinė kryptis, kuri irgi buvo iš esmės viena iš mūsų partijos vėliavų, kurią mes nešėme dar 1996 metais.
Bet, kita vertus, mes galbūt neįtraukėme kitų visuomenės dalyvių į tą procesą, kuriems tai lygiai taip pat svarbu. Tai yra ir jų dalis. Tai yra visų mūsų Lietuvos kūryba, kuria mes turime užsiimti kartu.
– Kai Jūs sakote, kad partijai buvo sunku surasti dialogą su kažkuo, o savo programiniame tekste sakote, kad jeigu kas nors kitaip mąstydavo, tai jiems buvo klijuojamos etiketės, jog tai yra veikimas prieš Lietuvą, tai aš pagalvojau, kad Jums reikėtų kone pusę žmonių, esančių ant aukščiausių partijos laiptelių, pakeisti...
– Na, žiūrėsime... Iš tikrųjų aš matau, kaip vyksta politinis procesas tame pačiame Europos Parlamente. Patikėkite manimi: kokios yra diskusijos, kokios yra batalijos dėl įvairiausių klausimų! Bet yra tam tikra politinė kultūra, aukšta politinė kultūra, įsiklausymas į kito nuomonę, suvokimas, kad bus kitų nuomonių, ir tai yra gerai, tai yra normalu. Jeigu Europa gali susitvarkyti [susitarti] ir eiti į priekį, tai aš manau, kad mes Lietuvoje tikrai galime rasti kompromisų ir bendros kalbos.
– Aš taip suprantu, kad Jūs esate įkvėptas darbo Europos Parlamente ir daugumą ten vykstančių procesų, diskusijų, dialogų, apskritai požiūrį į bendradarbiavimą, į bendrą veiklą norite perkelti į savo partiją, nes šiuo metu ji to stokoja?
– Taip, jūs esate visiškai teisi. Tam tikri dalykai, kurie yra Europoje ir Europos Parlamente – debatų, kompromisų kultūra, diskusijos kūrimas ir kiti – gali būti laisvai pritaikomi Lietuvoje. Ir, manau, jie rastų derlingą žemę.
– Bet aš randu ir dar vieną sakinį – „gynybos srityje reikia artėti prie sėkmingo Izraelio pavyzdžio“.
– Aš manau, kad didele dalimi šalies gynyba priklauso nuo dviejų krypčių. Viena kryptis yra valstybės požiūris, valdžios institucijų požiūris, kai mes kalbame apie 2 proc. BVP skyrimą šalies gynybai, apie teisingos ginkluotės įsigijimą ir panašius kitus dalykus.
Kita vertus, gynybai nemažiau svarbi yra bendruomenės parama – tai, kad mes nedvejotume, kad mes kiekvienas eitume ginti tėvynės. Bendraujant su Izraelio piliečiais arba išeiviais iš Lietuvos jaučiasi bendruomeniškumas, kad tai yra jų visų bendras reikalas. Šalies gynyba lygiai taip pat, kaip priklauso nuo Ministro Pirmininko, taip ir nuo paprasto žmogaus, kuris turi imti ginklą ir ginti savo šalį.
– Ir paskutinis klausimas – atkreipiau dėmesį, kad Jūsų giminėje du vyriški vardai – Gabrielius ir Vytautas – yra vos ne paveldimi. Jūsų nė vienas sūnus – nei Vytautas, nei Gabrielius. Čia sąmoningai?
– Ne visai taip. Mano vyriausias sūnus yra Augustas Gabrielius.
– Antrasis vardas?
– Taip, antrasis vardas, bet kitas mano sūnus yra Vilhelmas Konstantinas. Tai irgi yra šeimos vardai. Iš tikrųjų visi keturi vardai yra šeimos vardai. Tiek berniukų, tiek mergaičių, mano keturių vaikų vardai, yra iš šen ar ten, bet iš šeimos. Gal tik šiek tiek iš toliau.
