Stebėtina, bet mano, Europos Komisijos ir prezidentės nuomonės daugmaž sutapo: Lietuvos socialinės apsaugos padėtis yra prasta – pensijų reforma nevyksta, socialinės išmokos yra netaiklios, nenyksta socialinė atskirtis.
Anot prezidentės, „šis paketas kelia nerimo visiems ir mums nurodo ir parodo kryptį, į ką reikia investuoti“. Tiesą sakant tą kryptį nei EK, nei prezidentė nelabai nurodo, bet, matyt, čia reikia tiesiog sveiko proto, kad ją surastume.
Kas rašoma tame Europos Komisijos dokumente? „Kyla tam tikrų pavojų dabartinės pensijų sistemos tvarumui, nes joje nėra tinkamai atsižvelgiama į gyventojų skaičiaus mažėjimo ir senėjimo poveikį“. Čia nieko naujo, pagaliau nuo 2012 m. sausio pensinis amžius Lietuvoje pradėjo ilgėti, kol 2026-aisiais suvienodės vyrams ir moterims, pasiekdamas 65 metus, taigi tas senėjimo poveikis mažinamas.
„Gyventojų, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis, skaičius Lietuvoje išlieka didelis. Ši grėsmė kyla daugiau kaip 30 proc. Lietuvos gyventojų, taigi Lietuvos rezultatai šiuo atžvilgiu yra vieni iš prasčiausių ES“. Iš tiesų, naujausiais (2015 03 12) Eurostato duomenimis Europos Sąjungoje 2013 metais tokių gyventojų buvo priskaičiuota 24,5 procento, Lietuvoje – 30,8 proc., Estijoje – 23,5, bet Latvijoje – 35,1 (2014 – 32,7), Bulgarijoje – 48,0, Rumunijoje – 40,4, kai Čekijoje – 14,6, Norvegijoje – 14,1.
Dėl pensijų fiskalinio tvarumo EK dokumentas dar pastebi, kad jį įtakoja „neigiami demografiniai pokyčiai ir aukštas emigracijos lygis (1990–2011 m. laikotarpiu iš Lietuvos emigravo 728 700 žmonių)“.
„Dabartinė pensijų išmoka labai priartėjo prie skurdo rizikos ribos – 234 EUR per mėnesį, o vidutinė senatvės socialinio draudimo pensija buvo 246 EUR ir nėra indeksuojama. Maža vidutinė pensija ir tai, kad ji neindeksuojama, verčia abejoti dabartiniu pensijų adekvatumu ir yra viena iš pagrindinių vyresnių nei 65 metų gyventojų staigaus skurdo padidėjimo priežasčių“. Kaip matome, EK stebisi lietuviškų pensijų neindeksavimu ir mano, kad jos yra neadekvačios, paprasčiau tariant – per mažos. „Nelygybės ir skurdo mažinimas Lietuvoje tebėra sunkus uždavinys“, pabrėžia EK.
Viena pagrindinių Lietuvos pensijų neatitikimo gyvenimo poreikių tenkinimui priežasčių, mano manymu, yra „Sodros“ pinigų taškymas ne esamų pensijų mokėjimui, bet utopiniams projektams, tipo „pakentėkime dabar nedidindami pensijų ir nemažą dalį „Sodros“ pinigų investuodami pasaulio rinkose, už tai ateityje, po kelių dešimtmečių tie pinigėliai taps solidžiomis būsimųjų pensininkų išmokomis“.
Jei kas netiki šių eilučių autoriaus gal ir šaržuotu tokios politikos vaizdu, gali paskaityti EK dokumentą: „Pensijų adekvatumui ir tvarumui dėl antrosios pakopos kaupiamųjų pensijų sistemos reformos gali kilti papildoma rizika, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad viešieji ištekliai iš pirmosios pakopos pervedami antrajai, pvz., teikiant mokesčių subsidijas už savanoriškas įmokas“.
Čia visiškai teisingai pabrėžiama, kad pirmosios pakopos, t.y. „Sodros“ lėšos yra viešieji ištekliai, kurie, suprantama, turėtų būti skirti dabartinių pensininkų pensijoms, o ne „gudručiams“, nusprendusiems dalį tų viešųjų pinigų pasigriebti iš karto ir investuoti į tolimą ir rizikingą neva asmeninės ateities užtikrinimo, betgi be tvirtos garantijos, perspektyvą.
Ir dar: „Iki šiol dėl visapusiškos pensijų sistemos reformos Lietuva nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų, kurie galėtų pagerinti ilgalaikį tvarumą ir užtikrintų mokamų pensijų adekvatumą“. Ar paklausys Lietuva Europos Komisijos siūlymo ir pagaliau imsis kokių nors veiksmų, siekdama mokamų pensijų tvarumo ir adekvatumo, kitaip tariant, baigs griauti Lietuvos socialinio draudimo sistemą tolimų utopijų pagrindu? Ką atsakė į šiuos Komisijos priekaištus į Briuselį nuvykusi prezidentė? Ji ten... išbarė Lietuvos Vyriausybę dėl nepakankamų socialinių reformų ir pripažino, kad šiuose segmentuose pažangos nėra, arba jie labai apleisti. Kiltų paprastas klausimas, kodėl tik iš Briuselio jai pasimatė tos nevykdomos reformos?
Atsakymas, švelniai tariant, keistas: todėl, kad „iš šalies kartais ir geriau matyti, kokios problemos, kaip jos vertinamos, ir tikrai tų namų darbų yra daug, kad Lietuva galėtų greičiau vystytis. Ir ne tik vystytis, bet ir kelti gyvenimo lygį mūsų žmonėms ir užtikrinti būtent socialinį saugumą, kas yra labai svarbu“.
Gražūs žodžiai, bet negi prezidentė iš savo rūmų Daukanto aikštėje nemato Lietuvos problemų, būtinų atlikti namų darbų, apgailėtino mūsų gyvenimo ir socialinio saugumo lygio? O jeigu tie darbai ligi šiol nepadaryti, vadinasi nei oraus gyvenimo, nei saugumo vis dar nėra. Taigi, jei trumpai, šioje srityje tvyro chaosas. Bet prezidentė tai kažkodėl suprato tik Briuselyje.
Tiesa, ji ten pat pasigyrė, kad vis dėlto žino „ir „Sodros“ situaciją, ir pensijų sistemos problemas“. Pasirodo, problemos sprendimui trūksta visai nedaug: ryžtingumo ir efektyvumo. Ačiū ir už šį pastebėjimą. Tačiau ji trenkė ir smarkiau: „yra diskutuojami įvairūs teoriniai socialiniai modeliai, bet jie iš tiesų yra maksimalistiniai, nepamatuoti, kainuojantys milijardus litų (gal čia pagaliau apie pensijų fondus?)“.
Bet gal dar ne viskas prarasta? Premjeras Algirdas Butkevičius, lyg ir atsakydamas prezidentei, dėstė receptą: „Norint socialinių problemų sprendimo reikia kompleksinių sistemos pokyčių, to ir siekiame, kurdami naują socialinį modelį, kuris pakeis senąjį, nebeatitinkantį realijų. Iki šiol ne viena Vyriausybė apie tai kalbėjo, tačiau nesiėmė realių veiksmų. Mes ėmėmės šio darbo, atsižvelgdami į tarptautinę praktiką, pritaikydami ją pagal Lietuvos poreikius ir galimybes“.
Eureka! – žinoma, jeigu supratote ką čia premjeras norėjo pasakyti. O šios tirados esmė jau kitame premjero sakinyje: „Tikiuosi, kad valstybės vadovė palaikys šalies mokslininkų pasiūlymus, kaip keisti esamą socialinę sistemą, kad laimėtų dirbantieji ir darbdaviai, kad šalies ekonomika vystytųsi“.
Priminsiu, kad tuos pasiūlymus (apie juos rašiau straipsnyje „Sodros“ reikaluose reikia ne emocijų, bet racionalių minčių“) prezidentė sumalė į miltus.
Ne tik dėl koncepcijos, bet ir dėl to, kad jame dalyvavo ir atlyginimą už tai gavo 14 SADM darbuotojų, todėl prezidentė visą tą tyrimą pavadino pinigų plovimu. Dėl to, matyt, jo net neskaitė.
Premjeras, kaip matome, gana mandagiai vis dėlto prašo prezidentę „palaikyti“, t.y. perskaityti tuos siūlymus, nes nieko nedarant, visa mūsų socialinės saugos sistema, nuslinkus „Sodrai“ – su aktyvia Pensijų fondų pagalba, į dar didesnę finansų duobę, taps visišku akligatviu.
Europa rūpinasi mūsų šalimi, bet konkrečius žingsnius vis dėlto turime žengti patys. Be mūsų pastangų jokia Europa nepadės.
