Tačiau dabar už naftą, kuri būtų pristatyta ateinantį mėnesį, mokami vos 43 JAV doleriai. Per šiek tiek daugiau, nei pusę metų, naftos kaina nukrito daugiau, nei 50 procentų. Taip sukrėsdama daugelį valdžių, kurios biudžetus planavo 100 dolerių už barelį. Taip pat ir įmonių, kurios buvo įsitikinusios, kad 60 dolerių naftos savikaina nėra toks jau blogas reikalas.
Jungtinėms Valstijoms nutraukus naftos eksporto embargą, greitai iškilo skalūninės naftos gamintojai JAV. Kurių pradinė išgavimo savikaina yra labai didelė, bet per tam tikrą laiko tarpą ženkliai sumažėja. Būtent skalūninės naftos išgavėjams kainų kritimas atsiliepė skaudžiausiai. Dauguma šių kompanijų verslą pradėjo nuo paskolų, kurių, esant dabartinėms naftos kainoms, grąžinti negali. Todėl daugeliui jų galutinis tikslas labai aiškus – bankrotas.
Per pastarąjį pusmetį naftos kainos kritimui buvo prigalvota aibė priežasčių. Viena mano mėgstamiausių pasakų yra ta, jog JAV susitarė su arabų valstybėmis parklupdyti Rusiją.
Versija teigia, kad JAV vadovybė susitarė su Saudo Arabija dėl naftos kainos mušimo, nes Rusija biudžetą planavo maždaug 100 dolerių už barelį. Todėl staigus naftos kainos kritimas sukeltų didelį Rusijos biudžeto deficitą, o prie to prisidėjusios sankcijos ir kapitalo srautų trūkumas realiai priverstų V.Putiną kapituliuoti.
Kad ir kaip gražiai bei argumentuotai skambėtų ši teorija, bet ji yra tik graži pasaka. Įvertinus visas pasekmes, būtų naivu tikėtis, kad JAV bei Saudo Arabija taip smarkiai aukotų savo pačių bei partnerių interesus. Nors toks elgesys iš JAV dar tikėtinas, tačiau Saudo Arabijos noras dėl svetimos ir jai tolimos nesantaikos žlugdyti save, kaimynus ir visus partnerius, yra beveik neįmanomas. Realybė, kaip visuomet, gerokai paprastesnė.
Kuomet JAV nusprendė leisti įmonėms eksportuoti naftą į užsienį, pasaulyje smarkiai išaugo naftos pasiūla. Paklausa taip smarkiai neaugo, o jos ilgalaikės perspektyvos visai niūrios. Todėl tapo akivaizdu, kad naftos kaina turi mažėti.
Arabai realiai gyvena tik iš naftos. Visas jų turtas, visi miestai, visas geras gyvenas yra pastatyti ant naftos. Todėl ilgalaikis naftos kainų mažėjimas jiems reiškia pastoviai mažėjančias pajamas ir deficitinius biudžetus. Kitaip sakant problemą, kurią būtinai reikia išspręsti.
Vienas arabų variantas buvo sumažinti pasiūlą iš savo pusės, dalį rinkos atiduodant naujiems žaidėjams iš JAV. Tokiu atveju kaina liktų nepakitusi, tačiau būtų atiduota rinkos dalis, o su ja ir pelnas. Toks sprendimas įmanomas, tačiau ne pakankamai griežtas. Nes skalūninės naftos gavyba ir jos kaina priklauso nuo technologijų. Jei skalūnininkai uždirbs pinigų, jie juos investuos į technologinį progresą, dėl ko ilgainiui skalūninė nafta taps pigesnė, nei išgaunama Arabijos pusiasalyje.
Buvo priimtas griežtesnis sprendimas. Sukelti trumpalaikį ar vidutinės trukmės naftos kainos kritimą, siekiant nuvaryti visus skalūninkus į bankrotą. Arabai puikiai žino skalūninės naftos savikainą, kuri yra kelis kartus aukštesnė, nei jų. Todėl teoriškai jie gali sau leisti naftos kainai kristi nors ir iki 25 dolerių už barelį ir laikyti ją ten tol, kol nebankrutuos paskutinė skalūninės naftos gavybos kompanija.
Tad OPEC šalys, vedamos Saudo Arabijos, tiesiog atsisakė mažinti produkciją, siūlydami ją sumažinti tiems, kuriems to reikia. Naftos produkcijos perviršis pradėjo smarkiai augti, naftos rezervai pildytis, kaina kristi, o brangiai ją išgaunantiems nebesusivesti biudžetai.
Žinoma, nuo to smarkiai nukentėjo ir OPEC valstybės. Ypač tos, kurių didžioji dalis biudžeto remiasi naftos pardavimais. Tačiau arabų valstybės turi pakankamai svertų, kad galėtų spręsti už visus ir pirmiausia ginti savo ilgalaikius interesus. Žinoma, metus ar tris gyventi bus sunkiau. Tačiau išvarius naujus rinkos dalyvius, po 5 metų situacija vėl grįš į pradinį tašką ir vėl bus galima džiaugtis rinkos monopoliu.
Mums, stovintiems nuošalyje, dėl visų šių žaidimų viskas yra tik geriau. Pirmiausia pinga naftos produkcija. Nors visi ir rėkia, kad degalinėse to nesimato, tačiau galiausiai pasimatys. Na ir šiaip, nafta yra tik vienas nedidelis komponentas sudarantis benzino kainą. Be to, ne tik benzinas gaminamas iš naftos. Pinga ir daugelis kitų produktų, kurių kaina tiesiogiai ar ne priklauso nuo naftos kainos.
Pinga daugelis dalykų, o ypač kasdien vartojama energija. Todėl kiekvienas vartotojas, nors gal būt to gerai ir nemato, dėl naftos kainų kritimo sutaupo pinigų, kuriuos išleidžia visai kitiems dalykams. Iš energijos į kitus vartojimo sektorius perkeliami pinigų srautai reiškia geresnes sąlygas vidaus įmonėms bei paslaugų sektoriui. Kas turi tiesioginės teigiamos įtakos visos ekonomikos atsigavimui.
Kitas pliusas yra tai, kad Rusija nebeturi už ką į tankus bei lėktuvus pilti kuro. Na gerai, kol kas dar turi. Tačiau pusmetis-metai ir Rusija atsidurs dabartinėje Graikijos pozicijoje. Nebent kažkas iš esmės pasikeis. Tačiau ceteris paribus, mažos naftos kainos mums reiškia ir mažesnę geopolitinę riziką.
Viską sudėjus, karas tarp Saudo Arabijos ir JAV skalūnininkų mums – tik į naudą. Pigesnė nafta reiškia daugiau laisvų pinigų ir sparčiau augančią ekonomiką bei mažėjančią karinę grėsmę. Galite ginčytis su tuo kiek norite, bet tai yra faktinė tiesa.
