X, Y, Z – kuriai kartai priklausote jūs? Ir kodėl jaunoji Z karta kartais sunkiai susikalba su kitai kartai priklausančiais tėvais? Ką tėvams, mokytojams derėtų apie ją žinoti psichologė Asta Blandė pasakos ketvirtadienį Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „Z karta: ką turi žinoti šiuolaikiniai tėvai?“.
– Šiuolaikinė karta vadinama Z karta. Kuo ji skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Labai nelengva nusakyti bruožus, kurie būtų būdingi visai grupei žmonių. Vienas ypač pastebimų šios kartos bruožų – tai ypatingas domėjimasis ir gebėjimas naudotis technologijomis. Deja, kartais šis domėjimasis gali tapti priklausomybe, jei artimiausioje aplinkoje esantys suaugusieji stokoja priežiūros ir kontrolės.
Jie yra laisvesni išsakydami savo požiūrį į pasaulį, savo nuomonę apie tai, kas vyksta aplinkui. Jie yra labiau individualistai, susitelkę į save bei savo poreikius. Šios kartos atstovai mėgsta ir dažnai imasi kelių veiklų vienu metu. Tai turi savo pliusų ir minusų.
Taip pat pastebiu, kad vis daugėja dirglių, nerimastingų vaikų ir paauglių. Matyt, ta skubanti aplinka ir aplinkiniai, žiniasklaidos ir internete esančios informacijos gausa prie to nemenkai prisideda.
Kad jie norėtų mokytis, pirmiausia turi būti įdomu – netikėti klausimai, netradiciniai priėjimai prie temos, galimybė mokiniui pasireikšti. Besikeičiant veikla, užduotys, kurioms reikalingi vis kiti įgūdžiai – yra tai, kas padeda išlaikyti dėmesį. Jiems patinka, kai tie patys klausimai keliami vis kitu kampu aptariant skirtingas disciplinas, kai tai, ką mokosi, yra pritaikoma realiame gyvenime.
Gana dažnai girdžiu apie tai, kad šiai karta stinga pagarbos mokytojams ir tėvams, tačiau ar visada vaikai ir paaugliai sulaukia pagarbos iš suaugusiųjų? Man tenka susidurti su situacijomis, kada suaugusieji nori auklėti vaikus visiškai nekreipdami dėmesio į savo asmenybę ir netinkamus įpročius.
– Viena aktualiausių bėdų tarp šiuolaikinių vaikų – patyčios. Kokia atsakomybė dėl šios bėdos tenka tėvams, mokytojams? Ar besityčiojantys vaikai suvokia, kad tai, ką jie daro, yra blogai?
– Patyčios yra jau ilgą laiką besitęsianti bėda ne tik tarp vaikų, bet ir suaugusiųjų aplinkoje. Atidžiu žvilgsniu stebėdami televizijos laidas, įvairiuose renginiuose vykstančias situacijas, šeimos ir kitą aplinką tikrai pamatytume gausybę situacijų, kuriose tyčiojamasi. Kas už tai atsakingi? Pirmiausia suaugusieji, kurie savo pavyzdžiu parodo esantys abejingi toms situacijoms arba patys jas inicijuoja. Vaikai puikiai mokosi stebėdami suaugusiuosius. Ar žmonės, kurie tyčiojasi, suvokia, kad tai, ką daro, yra netinkama? Ne visi. Todėl nuolat kalbėti apie tai, kad tai nėra normalu ir ieškoti būdų, kaip, pradedant nuo savęs, mažinti patyčių mąstą, yra labai svarbu. O tiems, kuriems patyčios yra būdas gauti dėmesio, sustiprinti savigarbą arba spręsti savo emocinius sunkumus, labai reikalinga pagalba.
– Jau pavasaris, iki baigiamųjų egzaminų liko mažai laiko. Stresas, nuolatinė įtampa. Kaip su visu tuo kovoti jaunam, kelią besirenkančiam žmogui?
– Pirmiausia, nepriimti egzaminų situacijos kaip kovos, kažko siaubingo, lemiančio viso likusio gyvenimo eigą. Dažnai mūsų stresą sukelia negatyvios mintys, tada išsigąstame, neadekvačiai elgiamės ir panašiai.
Jaunuoliai turi suprasti, kad tai nemažai pastangų reikalaujantis etapas, kuriame svarbu pademonstruoti visa tai, ką gali. Aišku, šiam nusiteikimui svarbų vaidmenį vaidina suaugusieji, kurie kartais labiau panikuoja nei patys abiturientai.
Neturėtume bauginti jaunų žmonių, grasinti sugadintu gyvenimu ir panašiai. Turime padėti susikaupti, atkreipti dėmesį į darbo ir poilsio režimą, mokymo(si) įgūdžius bei stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis.
– O ką daryti nerimą išgyvenantiems tėvams? Ypač tiems, kurie „žino“, ko reikia jų vaikams, net jei šie to nenori?
– Būsiu nepatogi, bet skatinu tėvus leisti vaikams gyventi savo, o ne tėvų gyvenimą. Čia svarbiausi jaunuolio poreikiai, kitaip motyvacija ruoštis egzaminams, vėliau studijuoti bus labai žema. Jei tėvai labiau išgyvena nei vaikai, tai, matyt, rodo jų nepasitikėjimą savo atžala. O žmogus, kuris jaučia artimiausių žmonių nepasitikėjimą, tikrai nepademonstruos visko, ką gali. Nereikalaukime iš savo vaikų būti tobulais, idealiais žmonėmis,juk ir patys tokie nebuvome.
