Iki šiol buvo akivaizdu, kad savivaldybių, ypač didžiųjų miestų, vadovai ir tie, kurie atstovavo didžiosioms partijoms, iš esmės būdavo priklausomi nuo visos šalies politinės piramidės.
Būtent viršuje dažniausiai būdavo sprendžiama, kokios savivaldybėse bus sudarytos valdančiosios koalicijos ir kokius pagrindinius reikalus jos spręs.
Ar tokia situacija pasikeis, kai merai buvo išrinkti tiesiogiai?
Svarbiausio šalyje mūšio laimėtojas išrinktasis Vilniaus meras R.Šimašius šią savaitę buvo iškviestas į Prezidentūrą. Čia jis išklausė griežtų šalies vadovės instrukcijų, kokių svarbiausių darbų nedelsdamas turi griebtis.
R.Šimašiui nurodyta ne tik ieškoti būdų, kaip kuo skubiau suvaldyti prasiskolinusios sostinės finansinius reikalus, išguiti iš savivaldybės įmonių partijų statytinius, bet ir atskleisti visus blogus darbus, kuriuos iki šiol vilniečiams esą yra padaręs kadenciją baigiantis meras.
Buvo galima prognozuoti, kad rinkimus sostinėje laimėję liberalai bene karščiausiai puls į naują kovą su A.Zuoku.
Tai duoda greičiausią viešųjų ryšių efektą, kita vertus, pridengia tai, kad skambūs rinkimų pažadai ir ryžtingi esminių permainų šūkiai pradėjus dirbti greitai išsisklaido kaip dūmas.
Žinoma, tas dūmas išsisklaidys lėčiau, jei į sostinės valdančiąją koaliciją skubiai pasitelkti socialdemokratai, padedami Vyriausybės, duos Vilniui pinigų. Kita vertus, o kam jiems tepti konkurentų ratus prieš Seimo rinkimus?
Taip pat buvo galima prognozuoti, kad R.Šimašiui už nugaros stovės pati prezidentė, kuri labiausiai ir skatins naująją sostinės valdžią atskleisti kuo daugiau tikrų ar tariamų A.Zuoko nuodėmių.
Juk pastarasis – D.Grybauskaitės vienas nekenčiamiausių politikų, nes esą susijęs su „oligarchais“.
Nežinia, kiek laiko prezidentės globotinio statusą oficialiai įgijusiam R.Šimašiui seksis joti būtent ant šio arkliuko – vis dėlto liberalas turėtų melstis, kad jį rinkę vilniečiai dar ilgai trokštų matyti ir girdėti būtent tai.
Juk visa kita, kad ir savivaldybės įmonių depolitizavimas, priklausys ne vien nuo mero ar net ne nuo prezidentės paramos jam, o nuo tarybos daugumos ir joje esančių politinių jėgų valios.
Daug nulems tai, kiek tos jėgos bus vieningos, kiek jos rems merą ir kiek bus pasiryžusios atsisakyti tokių riebių kąsnių kaip vadovaujami postai svarbiausiose įmonėse.
Meras net kandidatus į svarbiausias savivaldybės valdžios kėdes gali siūlyti tik su tarybos politinės daugumos palaiminimu, iš esmės – teikimu.
Tai, kad sostinės valdžios kąsnius sugriebusios partijos ne tik nėra nusiteikusios atiduoti bent gabalėlio, bet norėtų dar daugiau, buvo akivaizdu jau per derybas dėl administracijos ir vicemerų postų. Taip pat buvo matyti, kad skirtingi interesai skaldo net pačias partijas.
Nieko nepadarysi. Tokia problema tiesiog užprogramuota. Tai galima pavadinti pagrindine įstatymų, įvedusių tiesioginius merų rinkimus, skyle.
Galima įsivaizduoti, kokios kovos įsiplieks, kai meras – visai kitos spalvos nei savivaldybės tarybos pagrindinės jėgos. Kaip tokiu atveju veiks meras, kurio galios iš esmės liko tokios pat kaip anksčiau, nors jis išrinktas tiesiogiai ir tarsi turi daug didesnę atsakomybę?
Apie tai, kad šią skylę reikėtų kaip nors užlopyti, sakykime, didinant mero galias, politikai atviriau pradėjo kalbėti tik rinkimams jau įsibėgėjus.
Mat tuomet tikimybė, kad toks struktūrinis konfliktas, dėl kurio gali pradėti buksuoti vietos valdžios aparatas, ėmė badyti akis kone trečdalyje visų šalies savivaldybių.
Pavojaus trimitai jau ėmė aidėti ir Seime. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas pasiūlė pataisas, kad per du mėnesius merui ir tarybai nesutarus dėl administracijos vadovo kandidatūros įvedamas tiesioginis Vyriausybės valdymas, o meras ir taryba eina į gatvę.
Tačiau tai būtų tik dalinis problemos sprendimas ir galbūt visai ne tos krypties, kurios reikėtų.
Todėl nieko keista, kad net tie, kurie mero rinkimus laimėjo įtikinamai, o tarybose turi stipriausią užnugarį, stengiasi suformuoti kuo platesnę valdančiąją koaliciją, už borto palikdami tik aršiausius konkurentus ar neparankiausius galimus partnerius.
Šitaip elgiasi ne tiktai tas pats R.Šimašius, į valdžią priėmęs net „Lietuvos sąrašo“ rėksnius su „tvarkiečiais“, bet ir Klaipėdos meru perrinktas liberalas V.Grubliauskas, kviečiantis bendradarbiauti aršiais priešininkais buvusius socialdemokratus, „tvarkiečius“.
Ką jau kalbėti apie nepartinius merus, kurie neturi tokių tvirtų pozicijų, pavyzdžiui, kaip Kauno vadovu išrinktas verslininkas V.Matijošaitis. Neabejotina, jog painūs galvosūkiai laukia Šiaulių meru tapusio A.Visocko ar Panevėžyje laimėjusio R.Račkausko. Jiems tiesiog gyvybiškai būtina užsitikrinti kuo platesnę paramą margaspalvėse miestų tarybose.
Visa tai susumavus galima suabejoti, ar pirmieji tiesioginiai merų rinkimai – didelis žingsnis savivaldos savarankiškumo ir sklandaus darbo link.
