Konfliktas tarp prezidento P. Porošenko ir oligarcho I. Kolomoiskio nebuvo kažkas netikėto.
Pastarasis vis daugiau galių įgavo šalyje ir tai negalėjo patikti dabartinei valdžiai. Gerai tik, kad šis konfliktas išsiveržė dabar, kai Rytų Ukrainoje veikia nors trapios, bet paliaubos ir šalis gali imti spręsti įvairias aktualias savo problemas.
Apie konflikto su I. Kolomoiskiu finansines priežastis daug rašyta žiniasklaidoje, taip pat ir „Lietuvos ryte“, todėl nesikartosiu.
Pastebėsiu tik tiek, kad ne visai sutinku, jog tai oligarchas I. Kolomoiskis išprovokavo šį konfliktą, kai atvyko ginti to, ką laiko savo interesais kompanijoje „Ukrtransneft“, išvadino bjauriai „Laisvosios Europos“ radijo žurnalistą, kuris paklausė Dniepropetrovsko vadovo, ką šis veikia naktį Ukrainos valstybinės įmonės pastate.
Po kelių dienų šarvuotis atvežė nežinia kokius ginkluotus žmones užimti ir valstybinės energetinės įmonės „Ukrneft“ pastato.
Matant tokį I. Kolomoiskio elgesį, būtent tada kantrybė galėjo trūkti ir prezidentui P. Porošenko.
Visiškai įmanoma, kad kitaip apie I. Kolomoiskį ims dabar galvoti ir Ukrainos žmonės, anksčiau laikę jį vienu iš nedaugelio oligarchų, stojusių ginti savo valstybės, skyrusių savo pinigų savanorių batalionams sukurti ir jiems finansuoti, padariusiam Dniepropetrovską kovos su separatizmu centru bei tvirtove šalies Rytuose.
Už tai daug žmonių Ukrainoje buvo pasirengę atleisti jam visas ankstesnes nuodėmes, ignoruoti informaciją, kad jis gal pelnosi ir iš tam tikrų karinių užsakymų.
Bet visiškai aišku, kad I. Kolomoiskis buvo išprovokuotas imtis vienų ar kitų veiksmų, kaip tą gynybą jis pats supranta po to, kai Ukrainos valdžia viena po kito kirto smūgius jo energetiniams interesams.
I. Kolomoiskio imperijos, kuri vadinasi grupė „Privat“, pagrindą sudaro tuo pačiu pavadinimu veikiantis bankas, kurio indėlininkais yra pusė Ukrainos žmonių bei verslo grupė, dirbanti naftos – dujų energetikos sferoje.
Minėtos dvi valstybinės naftos kompanijos yra kertinės, užtikrinant I. Kolomoiskio interesus dar nuo prezidento Leonido Kučmos laikų, už ką jis, kaip pats prisipažįsta, turėjo sumokėti nemažus pinigus.
Kadangi kompanija „Ukrtransneft“ atsakinga už naftos produktų transportavimą yra šimtu procentu valstybinė, tai I. Kolomoiskis ten kontroliuoja vadovybę, kuri, aišku, dirba ne tik valstybės, bet ir šio oligarcho naudai.
Kompanijoje „Ukrneft“ jis turėjo išsipirkęs 42 proc. akcijų, o įstatymas, neleidžiantis akcininkui, turinčiam 50 proc., t.y. valstybei, vienai priimti visų sprendimų, reiškė, kad valstybė nieko negalėjo toje įmonėje daryti be konsultacijų su I. Kolomoiskiu.
Aišku, Ukrainos valstybei tai buvo labai nenaudinga, neskaidru, bet panašių susitarimų įvairiuose valstybės sektoriuose būta ir su kitais oligarchais, todėl jie tapdavo didelio pajėgumo turtuoliais net ir pasauliniu mastu, o Ukrainoje daug žmonių gyveno skurdžiai.
Per keletą dienų buvo priimti du kertiniai sprendimai: Vyriausybė be konsultacijų su I. Kolomoiskiu nušalino jo žmogų, vadovavusį kompanijai „Ukrtransneft“, o parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį valstybinėse įmonėse pagrindinius sprendimus priimti akcininkams, turintiems 50 proc. akcijų, t.y. be oligarchų žinios.
Ar šis sprendimas kirto ir per kitų Ukrainos oligarchų interesus, kol kas nėra pranešama. Jeigu taip, tai galėtų būti žingsnis, įgyvendinant deoligarchijos tikslą, keltą Maidane.
Maidanas buvo Ukrainos geopolitinė, antikorupcinė ir antioligarchinė revoliuciją. Pirmasis uždavinys sėkmingai įgyvendintas. Šiandien Ukrainos geopolitinė orientacija nekelia niekam abejonių, kas labai piktina Maskvą, bandančią ją bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir išprovokavus karą Donbase, susigražinti į savo įtaką.
Antrąjį ir trečiąjį tikslą yra daug sunkiau įgyvendinti. Jeigu dar, kalbant apie siekį įveikti korupciją, Ukraina bando daryti žingsnius šia linkme, kuria institucijas, rengia įstatymus, tai oligarchai iki šiol kaip buvo, taip ir liko tvirtai suaugę su valstybe.
Todėl politika, nukreipta prieš juos, iš vienos pusės gali sustiprinti valstybę, padaryti ją daug skaidresne, efektyviau valdančia finansus, bet iš kitos pusės, ją susilpninti. Oligarchai turi galingus svertus, kad gindami savo interesus galėtų kelti sumaištį.
Galima tik spėlioti, kaip atrodytų oligarchų statusas šių dienų Ukrainoje, jeigu nebūtų karo Donbase, bet reikia pastebėti, kad būtent tai sustiprino I. Kolomoiskio padėtį.
Matydamas, kad situacija Rytų Ukrainos regionuose gali visiškai išsprūsti iš centrinės valdžios Kijeve kontrolės, laikinasis prezidentas Oleksandras Turčynovas į pagrindinius gubernatorių postus Rytų Ukrainos regionuose paskyrė oligarchus, tikėdamas, kad jiems, valdantiems ten daug pramonės objektų, pavyks paveikti ir savo darbuotojus.
Donecko gubernatoriumi paskirtas oligarchas Serhejus Taruta, vadovavęs Donbaso pramonės grupei, patyrė visišką nesėkmę.
Jo pastangos išlaikyti šio regiono kontrolę Ukrainai, paskendo daug įtakingesnių oligarchų, tokių, kaip Renatas Achmetovas ir Rusijos įkurtų, finansuojamų struktūrų žaidimuose. Tas pats nutiko Kijevo paskirtam gubernatoriui Luhansko srityje.
Tik čia dar prisidėjo didelė įvairių nusikalstamų grupuočių įtaka, turėjusių savo autoritetus ir struktūras, su kuriomis sunkiai ir šiandien sekasi tvarkytis vadinamos Luhansko liaudies respublikos valdžiai.
Ir Donecko, ir Luhansko srityse viskas vyko Rusijos remiamų separatistų karinių veiksmų fone.
O štai Dnepropetrovsko srityje I. Kolomoiskis situaciją iki šiol tvirtai kontroliuoja. Po to ir kitose pietryčių Ukrainos srityse užgeso Rusijos inicijuoti bandymai sukelti neramumus, tokius, kaip Donbase, kad valdžią ten perimtų vadinami liaudies gubernatoriai ir savigynos pajėgos.
Vienas ryškiausių tokių bandymų buvo Charkove, kur Kijevo siųstą gubernatorių, kaip ir Donecke, buvo ištikusi nesėkmė.
Ten padėtį kontroliuoja Charkovo politikų ir oligarchų grupuotės. Bet I. Kolomoiskio palaikomo „Dešiniojo sektoriaus“ bei kitų panašių organizacijų dėka, separatistai užėmę Charkovo valdžios pastatus, iš ten buvo išprašyti.
Kai paaiškėjo, kad labai silpna grandis Pietryčių Ukrainoje buvo ir Odesa, kur praėjusių metų gegužę Novorosijos kūrėjai bandė perimti valdžią, I. Kolomoiskiui leista paskirti savo žmogų Odesos gubernatoriumi.
Stabilumą lig šiol ten drauge su teisėtvarka palaiko ir I. Kolomoiskio finansuojami savanorių batalionai. Nuo tada Odesoje yra palyginti ramu, nors viso to kaina buvo labai didelė.
Per gatvės susidūrimus Odesoje gegužę buvo žuvusiųjų ir sužeistų, o profsąjungų rūmų pastate sudegė, užtroško dūmuose neaiškiomis aplinkybėmis dešimtys Novorosijos aktyvistų.
Dabar, kai oligarchas I. Kolomoiskis pakliuvo į aukščiausios valdžios nemalonę, aiškėja ir kai kurios aplinkybės, kaip, kokiomis priemonėmis pavyko jam užkirsti bet kokias separatistų užmačias Dnepropetrovske.
Kaip teigia Ukrainos liaudies deputatas ir Vidaus reikalų ministro patarėjas, premjero A. Jaceniuko partijos narys Antonas Geraščenko, kartais šie metodai reiškė ir siekiančių kurti Novorosiją asmenų išvežimą į mišką bei ten pokalbius su jais, paaiškinimą, kad Dnepropetrovske neturi būti jokio separatizmo.
Kas veikė tokiais metodais, ar oligarcho I. Kolomoiskio aplinkos žmonės, ar kai kurie savanorių batalionų kariai, apie tai kol kas nutylima. Aišku tik viena, kad kilus konfliktui su aukščiausiąja Ukrainos valdžia I. Kolomoiskiui buvo priminta ir tai, kad jo aplinkos žmonės, pavyzdžiui, oligarchą remiančio Ukrainos Verhovna Rada nario Andrejaus Denisenko padėjėjas gali būti atsakingas už šalies saugumo tarnybos karininko nužudymą prie Volnovachos gyvenvietės Donbase, kontroliuojamos Kijevo netoli skiriamosios linijos ties separatistų teritorija. Šios tarnybos vadovas Valentinas Nalivaičenko, nevynioja žodžių į vatą. Jis apkaltino Dniepropetrovsko vadovybę finansuojant nusikalstamą gaują, kuri veikė Donecko ir Dniepropetrovsko srityse, organizavo kontrabandą, užsiėmė žmonių grobimu.
Taip netiesiogiai tarsi daroma užuomina, kad panašia veikla galbūt galėjo užsiimti kai kurie savanorių batalionų kariai.
Tai, kad būta kontrabandos faktų ties skiriamąja linija nuo separatistų teritorijos ne kartą kalbėjo ir patys savanorių batalionų kariai bei jų bendraminčiai Ukrainos parlamente.
Ypač tokių faktų pagausėjo po to, kai Kijevas, siekdamas, kad iš Donbaso į likusią Ukrainą nepakliūtų Rusijos remiami diversantai, kurie sprogdina namus, tiltus, geležinkelius Ukrainoje, stipriai sumažino praėjimu punktų skaičių tarp dviejų teritorijų ir sugriežtino jų pravažiavimo sąlygas.
Taip pat būta informacijos, kad dalis ar tai Ukrainos karių, ar savanorių ne visada laikosi disciplinos, išgeria, elgiasi nepagarbiai vietos gyventojų atžvilgiu.
Ypač pagarsėjo praėjusią savaitę tragiškas incidentas Ukrainos kontroliuojamoje Konstantinovkoje, kur girtas Ukrainos kareivis šarvuota mašina lėkė miestelio gatvėmis ir suvažinėjo mažą mergaitę.
Ši žinia buvo plačiai tiražuojama ir Rusijos žiniasklaidoje apie tai, kokie blogi yra ukrainiečiai, kokie jie žvėrys, nutylint apie ne mažiau baisius faktus iš vadinamų savigynos batalionų ir Rusijos samdinių gyvenimo.
Tačiau iki pasirodant šiems faktams Ukrainos savanorių batalionų kariai, jų veiksmai Ukrainos žiniasklaidoje buvo piešiami tik šviesiomis spalvomis, nors kare visko būna.
O savanorių batalionams, kuriuos sukūrė ir finansavo oligarchas I. Kolomoiskis, Ukrainos žmonės buvo dėkingi už savo šalies gynimą, kaip ir šių batalionų įkūrėjui.
Ir šiandien net tie, kas negailestingai puola I. Kolomoiskį pripažįsta, kad, jeigu ne šie batalionai, jeigu ne savanoriai, tai Ukraina nebūtų pajėgi sustabdyti Rusijos karių ir jos remiamų separatistų puolimo ties ta riba, kur jie dabar priversti sustoti.
Šie batalionai tapo keiksmažodžiu Rusijos žiniasklaidoje ir jiems pripaišomi būti bei nebūti nusikaltimai.
Blogio įsikūnijimu Rusijoje nuolat paišomas ir I. Kolomoiskis. Jo turtai visose Ukrainos teritorijose, kurias ėmė valdyti separatistai ar Rusija, buvo nacionalizuoti, nors tai nutiko ne visiems šalies oligarchams.
Kritikos, kuri pasipylė I. Kolomoiskio atžvilgiu, pasekmėje dabar Ukrainos žmonių akyse gali būti stipriai pakirstas ir savanorių batalionų autoritetas, nors didžioji dalis aktyvistų į šiuos batalionus, aišku, įsijungė ne dėl I. Kolomoiskio, bet gindami šalį.
Rusijos televizijos kanaluose šią savaitę įvyko net keletas politinių pokalbių laidų, kurių metu džiaugtasi, kad dabar Novorosijos idėja galės išplisti ir Dniepropetrovske, ir Odesoje, iš kur jau buvo teigiama, pasitraukė I. Kolomoiskio batalionai.
Džiūgauta, kad galbūt šį šeštadienį įvyksiančio Liaudies Večės metu I. Kolomoiskis ir jo šalininkai pareikš nepasitikėjimą prezidentu P. Porošenko, kurs Dniepropetrovsko respubliką.
Vienoje laidoje buvo suteiktas net žodis keliems politikams iš valdančios Ukrainą koalicijos (kas yra labai neįprasta Rusijos televizijoje), tik dabar ją palikusiems dėl kilusio, jų teigimu, nepagrįsto puolimo prieš I. Kolomoiskį.
Tikėtasi, kad šie atskleis kažką, kas leis kalbėti apie gresiančius rimtus neramumus Ukrainoje. Būtent to Rusija dabar ir laukia, supratusi, kad puolimui Rytų Ukrainoje nepakanka valios ir išteklių.
Bet Ukrainos politikai labai nuvylė Rusijos televizijos laidų dalyvius. Jie paskelbė, kad šeštadienį Liaudies Večės metu bus pasisakyta už Ukrainą, už Dniepropetrovską, kaip Ukrainos sudėtine dalį ir apie separatizmą nekalbama. Kaip ten bus, netrukus, šeštadienį, pamatysime.
Aišku tik viena: puolimas prieš I. Kolomoiskį galėjo išjudinti galingus sluoksnius Ukrainos valstybės viduje ir jų poveikis nebūtinai bus akivaizdus pačiu artimiausiu metu. Kartu tai parodė, kaip sudėtinga įveikti Ukrainoje žalingą šiai valstybei oligarchinę sistemą, nesuduodant smūgio Ukrainos valstybės stabilumui.
Šiuo atveju, be to, yra kalbama apie oligarchą, kuris turi įtakos savanorių batalionams ir kontroliuoja padėtį ne tik strateginėje Dniepropetrovsko srityje, bet ir Odesoje.
Turi įtakos Zaporožėje, kituose Ukrainos regionuose. Be to, valdo banką, kuriame indėlius laiko įtakingiausi šalies žmonės, įskaitant prezidentą bei šalies institucijos.
Bet nieko nesiimti prieš oligarchus, ne tik prieš I. Kolomoiskį, Ukrainos valdžia negali. Vakarų šalys, skiriančios finansinę pagalbą Ukrainai, nenori, kad jos dalis nusėstų grupės asmenų kišenėse ir ragina kažką daryti.
Ukrainos žmonės žino, kad Maidane kelta kovos prieš oligarchinę santvarką idėja. Ne tik prieš V. Janukovyčių bei jo klaną.
Todėl Ukrainos valdžia, kuri ryžosi mesti iššūkį šiam oligarchui, turės kartu parodyti, kad ši ataka nebuvo nukreipta tik prieš I.Kolomoiskį, o ir prieš kitus magnatus.
Kitaip viskas gali atrodyti tik kaip įtakos perdalijimas tarp senųjų ir naujųjų oligarchų labai pelningame naftos-dujų sektoriuje, kurį perimti norėtų ne tik pati valstybė.
