Visi pašnekovai lyg susitarę tvirtino, kad jie apie karinę tarnybą svajojo nuo vaikystės. Vienas žaisdavo karą Lietuvos partizanų bunkeriuose, kitas klausydavosi karių, grįžusių iš tarptautinių misijų Afganistane ar kituose kraštuose, pasakojimų.
Žaidė karą partizanų bunkeriuose
Dvidešimtmetis antrakursis Nerijus Sutkus iš Šakių šiuo metu kremta elektros inžinerijos mokslus. Vaikiną nuvylė studijos, todėl jis nusprendė būti savanoris ir parašė prašymą eiti į kariuomenę.
Jaunuolis ryžtingai viliasi, kad būtent tarnyboje jis galės apgalvoti, ko nori iš gyvenimo, ir, kaip Kristupas Kolumbas atrado naujus žemynus, kartu atrasti ir save. Drąsus jaunuolis teigė, esą kariuomenės trauką jis jautė nuo mažų dienų.
„Vaikystėje gyvenau kaime. Su pusbroliu žaisdavome buvusiuose partizanų bunkeriuose. Vaizduodavome karą, šaudydavome... Dabar bunkeriai jau sugriuvę. Mano senelis padėdavo Lietuvos partizanams, bet šiuo metu ir jo nebėra“, – prisiminimais apie jaudinamas akimirkas dalijosi Nerijus.
Šakiečio savanorio dėdės tarnavo SSRS kariuomenėje. Jie jaunuoliui pasakodavo daug patrauklių dalykų. Būtent giminaičiai Nerijui įskiepijo tikėjimą, kad iš tarnybos kiekvienas žmogus išsineša daug naudingos patirties, todėl ir jis nusprendė save išbandyti.
„Domiuosi karine technika. Internete dažnai žiūriu vaizdus apie karinius konfliktus ir galvoju, kas būtų, jei tektų kariauti. Man patinka gilintis į politinius ir istorinius aspektus. Taip pat žiūriu televizijos laidas apie karą ir karių kasdienybę“, – susidomėjimą demonstravo kariuomenėje norintis tarnauti pašnekovas.
Paklaustas, ar gintų Lietuvą atsidūręs karo akivaizdoje, Nerijus žvelgė realistiškai: „Jei tik auka būtų ne beprasmė ir būtų reali galimybė apsiginti, ginčiau mūsų tėvynę. Žinoma, viskas priklausytų nuo situacijos. Vienaip atrodo taikos metu, visai kitaip, kai kyla karas. Prisiminkime, kiek pabėgo iš Antrojo pasaulinio karo fronto? Tiesą sakant, dabar į tai labai sunku atsakyti.“
Pažįstami karininkai šakietį supažindino su griežta tvarka kariuomenėje. Tačiau jaunuolis nieko nebijo ir dėsto mintis kaip garbingą amžių nugyvenęs vyriškis: „Negalima visada būti komforto zonoje – reikia viską išbandyti.“ Jis pripažįsta, kad norą būti kariu savanoriu pareiškė tikrai ne dėl pinigų, kaip kai kuriems gali atrodyti.
Pasirengusi ginti savo šeimą ir kraštą
Atlikti privalomąją karo tarnybą panoro dvi merginos. Viena jų dvidešimt trejų metų Vilma iš Panevėžio. Mergina, baigusi mokyklą, turėjo svajonę įstoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, tačiau egzaminų rezultatai buvo per menki, ir jos viltys žlugo. Šiuo metu ji dirba žemės ūkyje ir nesulaukia dienos, kada galės eiti į Lietuvos kariuomenę.
„Aš turiu, ką ginti. Tai mano šeima ir tėvynė, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, šie dalykai man labai rūpi. Jaučiu pareigą pasirūpinti jais. Tikrai kovočiau už savo mamą, du brolius ir sesę“, – drąsių pareiškimų nestokojo jauna moteris.
Paklausta, kaip ji ruošiasi ginti, nes moterys iš prigimties yra gležnesnės asmenybės, mergina tvirtu balsu rėžė: „Pažiūrėję į mane tikrai to nepasakytumėte.“
Vilma nuo mažų dienų svajojo gyvenimą sieti su kariuomene arba policija, todėl to link ir ėjo.
„Kariuomenei jaučiu potraukį. Tai būtų mano naujas gyvenimo etapas. Karinė tarnyba suteiktų atsakomybės jausmo ir tvarkos“, – savo viltis tvirtu balsu dėstė mergina.
Vilma labiausiai norėtų tarnauti Panevėžio apylinkėse arba Jonavos krašte. Ji viliasi, kad sveikatos patikrinimas nesutrukdys jos planams.
Gėdijasi tų, kurie išsižada tėvynės
Klaipėdoje gyvenantis Benas Švaranavičius dirba plėvelės gamybos įmonėje. Jis buvo pirmasis jaunuolis, pateikęs prašymą tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
„Manau, kad tik vienas kitas lietuvis išdrįstų ir stotų ginti tėvynę. Daugelis jaunimo dabar atsisako eiti į kariuomenę. Teko girdėti net tokį lietuvio, kuris gyvena Didžiojoje Britanijoje, pareiškimą: „Geriau jau ginčiau Angliją nei Lietuvą.“ Man gėda dėl tokių žmonių“, – nusivylimo neslėpė pašnekovas.
Jaunuolis yra pasiruošęs ginti Lietuvą, jei to prireiktų. Jo nuomone, mūsų kraštui reikėtų ir kitų šalių pagalbos: „Tik Lietuva pati savęs tikrai neapgins.“
Benas jau domėjosi ir skaitė apie Lietuvos karius, bazinius jų mokymus ir pratybas. Įdomiausia dalis jam – strateginis užpuolimas ir pasalų rengimas. Traukia ta dalis, kai kariai išvyksta į miškus ir dalyvauja orientavimosi varžybos.
Pasak jaunuolio, karinė tarnyba pirmiausia išmoko drausmės ir ugdo žmogaus ištvermę. Galima sužinoti daug naudingų dalykų ir įgyti patirties. Be to, kariuomenėje išugdoma žmogaus psichika.
„Mūsų tautiečiai neturi ryžto eiti tarnauti. Jiems trūksta stumtelėjo ir noro. Mano šeimos nariai mane labai palaiko ir žino, kad labai noriu į karinę tarnybą. Iš pradžių galvojau laukti, kol pašauks, tačiau vėliau apsisprendžiau eiti savo noru“, – prisipažino klaipėdietis.
Jaunuolis nuo mažens domėjosi karine tarnyba. Turėjo draugų karininkų ir jų dėka pasiryžo eiti į tarnybą. Vienas draugas tarnavo Afganistane. Pasakodavo apie pratybas, tarptautines misijas ir karinius susirėmimus. Vaikino tėtis taip pat ėjo į kariuomenę ir jo sprendimą palaiko.
Nori būti paruoštas ginti savo šalį
Kovo 31 dieną prašymą pateikęs devyniolikmetis Ignas sako, kad kariu svajojęs būti dar nuo vaikystės.
„Norėjau dar anksčiau užsirašyti, tačiau vis pasitaikydavo kliūčių. Noriu išmokti kariškos drausmės, įgyti naujų žinių bei įgūdžių ir būti paruoštam ginti savo gimtąją šalį,“ – savo pasirinkimu įsitikinęs Ignas.
Kaune gyvenantis vaikinas šiuo metu savarankiškai mokosi kurti interneto svetaines. Jis ragina ir kitus jaunuolius būti patriotais ir užsirašyti, kai tik atsiras galimybė ir nelaukti, kol bus pašaukti.
