Juk Rusijos karinė grėsmė – bene pagrindinė mūsų viešosios erdvės ir politinės virtuvės tema. Aukščiausi šalies politikai apie Maskvos agresiją kalba jau kaip apie įvykusį faktą.
Teigiama, jog prieš Lietuvą vyksta plataus masto informacinis karas, o jis – pirmoji tikro karo fazė.
Sutapimas: to informacinio karo pavojų priminė pats gyvenimas. Paaiškėjo, kad įsilaužta į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainę, kuri skelbia laiku neprisipažinusių buvusių KGB agentų duomenis. Tarp tų agentų paskelbta ir prezidentės D.Grybauskaitės byla.
Net jei tai nebūtų Rusijos specialiųjų tarnybų, o tik kokių nors chuliganų darbas, šis faktas rodo, kad Lietuvos institucijos neapgintos nuo kibernetinių atakų ir lėtai reaguoja į tokias grėsmes. Juk centro vadovybė apie įsilaužimą sužinojo tik iš „Lietuvos ryto“, o duomenų apie D.Grybauskaitę šalinti iš tinklalapio nebuvo skubama.
Grįžkime prie to, ką apie ginkluoto, o ne virtualaus Rusijos antpuolio tikimybę įelektrintiems piliečiams pranešė Antrasis operatyvinių tarnybų (AOTD) ir Valstybės saugumo departamentai (VSD).
Abi slaptosios tarnybos buvo lakoniškos ir gana abstrakčios. Kaip ir pernai, konstatuota, jog Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą, kaip ir į bet kurią kitą NATO šalį, mažai tikėtinas. Vienintelis karinis pavojus, kurį galėtų kelti Maskva, – kokių nors žaliųjų žmogeliukų invazija arba Kremliaus kurstomi socialiniai neramumai, virstantys ginkluotais susirėmimais.
Kalbėdami apie pastarąsias jėgas žvalgybininkai ir saugumiečiai čia pat nuramino, kad tos grupuotės visiškai neįtakingos ir neturi pajėgumų bent kiek išsiūbuoti valstybės laivo be pagalbos iš šalies.
Žinoma, galima suprasti, kad Rusijos slaptos ar atviros agresijos scenarijai, jų galimos priežastys, sąlygos yra slapti dalykai, apie kuriuos mūsų žvalgybininkai garsiai negali kalbėti.
Vis dėlto turint galvoje, kaip dėl šios temos piliečiai yra įaudrinti, buvo natūralu tikėtis, kad ataskaitos bus ir detalesnės, ir blaivesnės.
Juolab kad aukščiausi slaptųjų tarnybų pareigūnai neoficialiai apgailestauja, jog Rusijos agresijos pavojus dažnai persūdomas, o žiniasklaida ir visuomenė aštriai reaguoja kone į kiekvieną šešėlį, netgi chuliganiškas provokacijas, pavyzdžiui, virtualių „liaudies respublikų“ kūrimą socialiniuose tinkluose.
Šiek tiek konkrečiau ir daugiau ataskaitose kalbama apie Rusijos ekonominio, energetinio, informacinio, žvalgybinio spaudimo Lietuvai priemones.
Pernai VSD sulaukė prezidentės D.Grybauskaitės pylos, kad viešai nedemonstravo pagautų priešų galvų, o paviešino tik vieną Rusijos ambasados darbuotoją, kuris buvo šnipas. Vėliau jis patyliukais išvyko iš Lietuvos.
Šiemet VSD pasigyrė sugavęs stambesnę žuvį – išsiuntęs iš Lietuvos Rusijos generalinį konsulą V.Malyginą, nes jis buvo žvalgybos agentas.
Dar vienas trofėjus – atskleistas Baltarusijos karinės žvalgybos agentas S.Kurulenka. Būtent jam informaciją esą teikė praėjusių metų pabaigoje suimti du Lietuvos piliečiai.
Laurų sau prisiskyrė ir AOTD, paminėjęs praėjusių metų pabaigoje nuskambėjusias operacijas, kai buvo sulaikytas ir Lietuvos kariuomenės karininkas.
Vis dėlto lieka neaišku, koks yra tikrasis Maskvos žvalgų veiklos mastas.
Abi tarnybos kelis kartus pakartojo, kad kai kurios struktūros, tarkime, Federalinė saugumo tarnyba, gerokai suaktyvėjo dirbdamos Rusijos teritorijoje ir mėgindamos verbuoti ten atvykstančius ir dirbančius Lietuvos piliečius. O VSD pareiškė, kad trečdalis Rusijos diplomatų Lietuvoje yra žvalgybos agentai arba su ja susiję.
Kita vertus, aukšti saugumiečiai neoficialiai mini, kad tikrų žvalgų Rusijos ambasadoje sumažėjo perpus, o pagrindinis informacijos kaupimo darbas gula ant oficialių diplomatų pečių.
Taip tiesiai ši mintis ataskaitose nepakartota, tačiau ją galima įžvelgti tarp eilučių, ją savo viešuose pareiškimuose paryškino abiejų slaptųjų tarnybų vadovai.
Bene rimčiausia spraga kalbant apie karinės žvalgybos ir saugumo stebimus Rusijos mėginimus kurti sau palankią informacinę bei ideologinę erdvę yra tai, kad esamais ar būsimais įrankiais paskelbiamos daugelis Lietuvos lenkų ir rusų tautinių mažumų organizacijų bei institucijų.
Bet visi minėti ataskaitų miglotumai ir spragos politikams, skubėjusiems vėl pasirodyti pirmosiose tėvynės gynėjų gretose, atrodo, mažai rūpi.
Tiesa, kritikos vėl pažėrė prezidentė – ji kategoriškai, bet neaiškiai pareiškė, kad VSD turi ne tik atskleisti grėsmes, bet ir jas užkardyti.
Su D.Grybauskaite ne kartą viešai susikibęs kadenciją baigiantis VSD vadovas G.Grina šįsyk jai netiesiogiai atsakė, jog saugumui, skirtingai nei visai krašto gynybai, skiriamos lėšos nedidėjo.
Šis susikirtimas vėl priminė, kad slaptosios tarnybos pernelyg priklauso nuo politikų ir jų interesų, o tai nemažai lemia ir tų viešų ataskaitų turinį.
