Tris dešimtmečius Europoje galiojusi pieno kvotų sistema panaikinta nuo užvakar. Tai reiškia, kad laikyti karvių vokietis, airis, lenkas ar lietuvis galės kiek panorėjęs, primelžti pieno – irgi, o kam ir už kiek parduoti – jo paties reikalas.
Iki šiol valstybėms buvo nurodyta, kiek jose galima primelžti pieno. Pavyzdžiui, Lietuvai įstojimo į Europos Sąjungą metu nustatyta 1,4 mln. tonų kvota kasmet buvo didinama 5 proc. ir dabar jau pasiekusi 1,82 mln. tonų per metus. Tik nė vienais metais mūsų ūkininkai jos neišnaudojo.
Užtat gerokai daugiau stambių pieno ūkių turintys ir ambicijų būti tarp žemyno pienininkystės lyderių neslepiantys lenkai kvotas nuolat viršydavo. Patys ūkininkai mokėdavo už tai baudas.
Pavyzdžiui, Punsko valsčiuje apie 40 karvių turinčiam P.Pečiuliui per didelis pieno kiekis kasmet kainuodavo po kelis šimtus eurų. Dabar nebekainuos, nes neliko nei kvotų, nei baudų už jų viršijimą. Kaimynai galės laisvai plėsti ūkius.
O kas laukia mūsiškių žemdirbių? Kol kas kai kurie jų nusiteikę itin niūriai.
Antai Žemės ūkio rūmų pirmininkas A.Stančikas jau išdėstė prognozes, kad dalis pieno gamintojų turėtų tiesiog bankrutuoti.
Reikia pripažinti, kad kvotos panaikintos bene blogiausiu įmanomu metu. Iki šiol skaudžiai juntamos Rusijos embargo pasekmės. Kaip tik dabar pieno supirkimo kainos smigusios į seniai regėtas žemumas. Visos ES vidurkis – vos per 30 euro centų už kilogramą, Lietuvos – 22 centai.
Be to, kaip tik šiuo metu Žemės ūkio ministerija mėgina sureguliuoti nevisiškai normalius pieno gamintojų ir jo perdirbėjų santykius, taip pat pažaboti prekybininkų apetitą. Todėl naikinamos pieno kvotos – kaip dar vienas šlakas žibalo į jau liepsnojantį laužą.
Bet apraudoti išnykusias kvotas tikrai per vėlu: toks Briuselio sprendimas buvo žinomas jau seniai. Lygiai tiek pat laiko buvo aišku, kad niekas jo neatšauks. Todėl rautis plaukus dėl to yra tiek pat prasminga, kiek ieškoti pernykščio sniego.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas A.Stančikas greičiausiai teisus – daliai ūkininkų iš tiesų teks bankrutuoti. Ypač jei artimiausiu metu neims augti pieno supirkimo kainos. O tokių ženklų nematyti nė vieno. Priešingai – ateina vasaros metas, kai jos paprastai dar labiau sumažėja.
Reikėtų sąžiningai atsakyti į dar vieną klausimą: ar tikrai blogai, jei nekonkurencingi maži ūkeliai bus priversti pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos? Jų savininkams, žinoma, blogai. Bet valstybės mastu – tikrai ne.
Juk jau porą dešimtmečių tyliau ar garsiau kalbama apie tai, kad Lietuvos ūkiai, norėdami sėkmingai varžytis su lenkais ar juolab vokiečiais, neišvengiamai turi stambėti. Negali sakyti, kad tai nevyksta, tik akivaizdžiai per lėtai.
Stambėti dar nereiškia, kad dešimt ūkių turi pereiti į vienas rankas. Pakaktų jų savininkams susiburti, pavyzdžiui, į kooperatyvus. Tiktai Lietuvoje tai madinga tiek pat, kiek atvirai demonstruoti netradicinę lytinę orientaciją.
Vis dėlto būtent pieno sektoriuje pastaruoju metu kooperatyvų gausėja. Auga ir ūkininkų lobistinė įtaka. Kitaip kažin ar būtų valdžia užsimojusi įsikišti ir sureguliuoti painius pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius.
Vadinasi, einama teisinga linkme? Regis, taip. O tiems, kurie nesutinka jungtis ir linkę kapstytis pavieniui, tik liktų palinkėti sėkmės arba neskausmingo galo.
Beje, ne penkias aštuonias, o kelias dešimtis ar šimtus karvių laikantys ūkininkai jau spėjo suvokti, kad pieno rinkoje vyrauja ciklai. Turint tai galvoje nenuostabu, kad niekas nesiskundė prieš porą metų, kai supirkimo kainos buvo kelis sykius didesnės nei šiuo metu. Tačiau anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateina sunkmetis, kurį reikia tiesiog ištverti.
Mūsų šalies perdirbėjams pieno kvotų panaikinimas greičiau naudingas nei žalingas. Tiesiog visoje Europoje pieno rinka taps laisva: jei bus pigiau, gabenkis jį nors iš Portugalijos. Juolab kad pieno importas ir eksportas vyksta jau seniai.
Tarkime, žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė įžvelgė, kad Lenkijoje supirkimo kainos didesnės, nes ten perdirbėjai nesityčioja iš ūkininkų.
Tad kas trukdo mūsiškiams gabenti nors ir visą primelžtą pieną į kaimyninę šalį, jei ten mokama daugiau? Niekas. Kai kurie kooperatyvai taip ir elgiasi. O tiems, kurie sugeba tik skųstis, vargu ar kas nors gali padėti.
Kita vertus, Briuselyje jau dabar sklando užuominos, kad laisvosios rinkos egzaminas Europos pieno sektoriui tikrai gali būti pernelyg skausmingas. Todėl svarstomi net keli nauji rinkos reguliavimo pasiūlymai.
Tačiau jei jie ir bus įgyvendinti, tai ne anksčiau kaip kitais metais. Iki tol ūkininkams teks gyventi neįprastomis sąlygomis. Tie, kurie ištvers, galės be baimės toliau planuoti savo ateitį.
Vieninteliai, neturintys kuo skųstis, kol kas bus pieno produktų pirkėjai. Mat šių gaminių kainos mažėja ir bent artimiausiu metu neaugs. Tiesa, tuo džiaugiantis nereikėtų pamiršti, kad ir jos ateityje gali pakrypti ne į tokią palankią pusę. Kaip rodo istorija, pieno sektoriuje tai neišvengiama.
