Kalbu, be abejo, apie didelę neteisybę: kad žmogus, gyvenime atsisakęs materialinės gerovės ir patogaus tarnavimo bet kam, ir dirbęs vien tik savo sąžinei ir teisingumo supratimui, paskui to paties teisingumo supratimo ir tos pačios sąžinės buvo nuvesdintas tiesiai į šėtono kalvę.
Ir bus jis neišvengiamai daugiausia prisimintas ne dėl gerų darbų, o dėl senatvės paklydimų, ir tai yra liūdna.
Kažkada velionis aktorius Donatas Banionis pateko į tas pačias pinkles: visą gyvenimą tarnavęs menui, bus daugelio minimas ne dėl kūrybos didybės, o dėl pasimetusių ir niekingų pagyrų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir nekilnaus seniokiško skundimosi, kad Lietuvoje niekas nevertina tikro meno.
Algirdas Patackas, deja, irgi turės žmonių atmintyje pjauti, ką sėjęs, ir deja, ne tai, ką sėjo visą gyvenimą, o tik paskutinį nuodingą ir dvokiantį derlių, kurio tikriausiai nė pats nenumatė ir neplanavo, sėklas į dirva barstydamas. Arba kai išėjo į laukus su blogio sėjėjais.
Turiu, žinoma, galvoje violetinio Garliavos patvorio gaivalą. Ir patys supratote, apie ką kalbu. Tame gaivale, rankoves pasiraitoję juodus darbus dirbo ne tik aferistės ir nusikaltėliai, bet ir per neapsižiūrėjimą, ar dėl nesuveikusio moralinio kompaso, į brudą pakliuvę ir keli iš esmės padorūs žmonės.
Apie Algirdą Patacką dažniausiai sakoma, kad tai buvęs doras žmogus, ir sąžiningas. Be abejo. Žmonės, kurie yra mikštakūniai arba bailūs, niekada nepaaukotų savo karjeros dėl disidentinės veiklos, kaip padarė sovietų laikais Algirdas Patackas.
Jam teko paragauti ir laisvės atėmimo, ir jis apie tai prisimindavo: vieną kartą, kai dar buvau studentas, su A.Patacku pietavome lauko kavinėje, ir anais laikais šalis dar buvo neužversta materialinėmis gėrybėmis ir daug ko stigo, todėl jam davė sriubos šaukštą vietoje šakutės. „Kaip kalėjime“, liūdnai nusišypsojo jis. Man toje liūdnoje šypsenoje buvo visas Patackas: anuomet jis dar šypsodavosi, tiesa, labai šykščiai. Paskui pasidarė visai niūrus ir liūdnas, ir atrodė beveik viskuo nusivylęs.
Susidūrimai su sovietų represijomis jam niekada lengvai nepraėjo ir neužsimiršo, ir nors jis nelaikė nuoskaudos ir neatrodė, kad norėtų kam nors keršyti, bet traumos ir randai liko. Vargu ar daug kam galėtų būti kitaip, o ypač jautrios sielos žmogui, kuris visada buvo humanitaras ir rašytojas, kultūros tyrėjas, visiškai negalvojantis apie tai, kiek žmonių supras ir priims jo teorijas, ypač kai tarp tų teorijų daugelis būtų mandagiai pavadintos atsilupusiomis.
Algirdui Patackui visada labiau rūpėjo Lietuva kaip valstybė, o ne kaip paskirų žmonių visuma. Jei jam reikėtų pasirinkti stiprią, galingą valstybę ar laimingų individų šalį, jis nebūtų turbūt dvejojęs nei minutei: pavienio individo laimė jam mažiau rūpėjo, nei visuomenės darinys. Ta prasme jis buvo labiau azijetiškas, nei vakarietiškas žmogus. Tačiau bendruomeniškumas bet kuriuo atveju yra viena iš Lietuvos tapatybės puselių, ir jis buvo tvirtai toje pat pusėje.
Iš tų pačių šaknų buvo ir A.Patacko ankstyvosios nepriklausomybės laikų retorika, esą gal reikėtų apriboti naujai nepriklausomos Lietuvos žmonėms teisę važiuoti be reikalo į užsienį, kad visi neišsilakstytų. Anais laikais tai buvo gana radikalus požiūris, ir man buvo keista jį girdėti iš to, kas dirbo Lietuvos laisvės labui.
Šiais laikais tai skamba kaip totalitarinės valstybės garbintojo kovos šūksniai. Ką gali žinoti, gal iš esmės Algirdui Patackui ir nebuvo gaila totalitarinės santvarkos, tik jis norėjo, kad ta totalitarinė santvarka būtų su trispalve vėliava ir su sostine Vilniuje. Visi mes laisvę įsivaizduojame skirtingai.
Į gyvenimo pabaigą Algirdas Patackas vis atviriau šlykštėjosi Vakarų visuomenės morale ir tuo, ką laisvė atneša silpnavaliams ir neturintiems moralinio kompaso: pasileidimą, gobšumą ir dėmesį laikiniesiems malonumams. Gal todėl ir pasireiškė jo groteskiškas Čečėnijos garbinimas: apie laukinę banditų bendruomenę (Lietuvoje kartais per klaidą pagarbinamą, nes čečėnai, kaip ir mes, esame Kremliaus priešai), apvilktą musulmonų tikėjimo rūbeliu, savo knygoje „Pastogės Lietuva“ Algirdas Patackas kalba kaip apie lyrišką modelį Lietuvai, kur skleidžiasi akmens amžiaus žmonių vertybės ir santykiai, ir barzdoti lietuviai su peiliais dantyse gina namų židinį ir geltonkasių savo dukrų ir seserų garbę, ir kur nėra vietos bedieviškam žodžiui, televizijai ir lengvabūdiškoms dainoms.
Skirtingai nuo tų, su kuo Algirdas Patackas buvo tapatinamas paskutiniais gyvenimo metais, šis žmogus yra per daug pasiekęs ir per daug nesavanaudiškas, kad turėtų tikėtis pragaro ugnies (smalos puodai paruošti patvorio bendražygiams) – ne, jam Dievas bus teisėjas ir, manau, pernelyg griežtai nepažiūrės į Algirdo Patacko vingiuotą ir kauburiuotą gyvenimo kelią.
* * * Algirdas Patackas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, mirė 2015 m. balandžio 3 d., eidamas 72-uosius metus.
