Praėję savivaldybių rinkimai mestelėjo aukštyn Liberalų sąjūdį, o vieno lyderio partijas, tokias kaip „Tvarka ir teisingumas“ ar Darbo partiją, rinkėjai ėmė stumti į užribį. Tai gali būti rimtas postūmis kurtis naujai situacijai.
Galima būtų sakyti, kad buvo kažko panašaus ir anksčiau, kai rinkėjai nusisuko nuo vienų, o puolė, tarkime, į šou meistro A.Valinsko glėbį, kai netikėtai prezidentu išrinko R.Paksą, už kurio nugaros nebuvo nei aiškios veiklos programos, nei dėmesio vertų asmenybių.
Tačiau po šių rinkimų išryškėjusi situacija yra kitokia ir ji mažiau primena anksčiau matytą rinkėjų blaškymąsi. Jo dar bus, tačiau toji politinė švytuoklė tikriausiai jau nebus tokia plati.
Liberalų sąjūdis skiriasi nuo vieno lyderio ar tiesiog vienadienių partijų tuo, kad liberalai daug ir kantriai dirbo, augino lyderius, nuosekliai kalbėjo apie savo idėjas, pabuvo valdžioje, tačiau sugebėjo išvengti skandalų dėl „otkatų“, nešvarios partijos buhalterijos, o komentuodami kitų partijų paklydimus ar kitais klausimais išlaikydavo ramų toną.
Politinių rietenų, blizgučių, seimūnų šokių ant parketo ar dainavimo šou ilgai maitintai visuomenei kitoks liberalų elgesys galėjo atrodyti patrauklus.
Galima sakyti, kad Liberalų sąjūdis, kaip partija, noko ant Lietuvos medžio ilgai ir natūraliai, kaip ir turėtų būti tikrame sode, o kai sunoko, sulaukė ir savo gerbėjų. Todėl ir teigiu, kad po savivaldybių rinkimų išryškėję politiniai procesai yra kitokie, nei matėme anksčiau.
Kairėje tvirtai įsitvirtino Socialdemokratų partija, kovoje dėl šios pozicijos ji atlaikė ir R.Pakso, ir V.Uspaskicho partijų spaudimą, neatrodo, kad tas pozicijas ji kam nors rengiasi užleisti ir ateityje.
O štai dešinėje, jeigu kalbėsime apie tą pačią dvipartinę sistemą, stiprios politinės jėgos dar nėra.
1993-iaisiais susibūrusi Tėvynės sąjunga (konservatoriai) turėjo geras starto pozicijas, šią partiją kūrė stipriausi tuomečio Sąjūdžio politikai, todėl ji pelnytai pretendavo ateityje tapti pagrindine dvipartinės politinės sistemos dalimi.
Tačiau jau pačioje pradžioje šios partijos kūrėjai pernelyg akcentavo, nuolat savo veikloje vadovavosi, kaip veiklos ideologiją kėlė vien tik su praeitimi susijusius dalykus: skausmingą tautos praeitį, tremtį, kančias, okupaciją, tautos moralę ir net priešinosi, atrodytų, paprastiems dalykams – dirbtiniam apvaisinimui šaldant embrionus.
Kai 2008-aisiais Tėvynės sąjunga susijungė su tautininkais, krikščionimis demokratais bei politiniais kaliniais, partijos ideologija tapo dar didesniu kliuviniu žengti į ateitį. Toji ideologija virto prie kojų pririštu svarsčiu, kuris stabdė ne tik progresyvesnį mąstymą, bet ir natūralią lyderių kaitą.
Skausminga praeitis ir jos atminties išsaugojimas – labai svarbūs dalykai, tuo labiau kad penkiasdešimt metų kalta sovietų ideologija daugelio žmonių galvose tikrąsias vertybes buvo apvertusi aukštyn kojomis.
Tačiau toji istorija galėtų būti tik partijos pamatas, tačiau jokiu būdu ne sienos, stogas ir kasdienis maistas. Laikai keičiasi ir žmonės jau nori kurti savo ir savo vaikų ateitį pagal šių dienų realijas.
Daug metų konservatoriai taip stipriai buvo prisirišę vien tik prie istorijos, kad net kėlė kitų partijų pyktį, jog konservatoriai esą uzurpavo ir istorijos tiesas, ir valstybingumo atkūrimą bei jos išsaugojimą. Šią politiką nuolat lydėjo vidaus priešų paieška bei neapykanta jiems.
Kaip pavyzdį galiu pateikti Didžiosios Britanijos konservatorius, kurie skrupulingai laikosi konservatyvaus požiūrio į daugelį dalykų, tačiau būtent jų lyderis premjeras D.Cameronas apgynė įstatymą, įteisinantį homoseksualų santuokas. Tam pritarė ir konservatyvi karalienė Elžbieta.
Jei taip gerai pagalvotume, taigi per tuos 25 atkurtos nepriklausomybės metus užaugo visiškai nauja rinkėjų karta. Galima sakyti, kad rinkėjų portretas atsinaujino daugiau nei 50 procentų.
Ar toji karta turėtų priimti vis tas pačias jau dešimtmečius dėstomas konservatorių tiesas? Jaunesni žmonės natūraliai pradeda ieškoti panašių į save ir amžiumi, ir mąstymu. Ir jie rado Liberalų sąjūdį.
Taikliai pastebėjo pretendentė į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) pirmininko postą I.Degutienė: esą pirmininku tapus G.Landsbergiui, partija pasuktų liberalizmo keliu ir tai esą nebūtų gerai.
Vadinasi, toje partijoje prasidėjusi diskusija dėl lyderio yra ne vien asmenybių kova, o daugiau kova apskritai dėl partijos ateities. Jei liberalai ir toliau sėkmingai bendraus su rinkėjais, konservatoriai po kokių dešimties metų gali tapti ta trečiąja partija, kuri blaškysis tarp socialdemokratų bei liberalų ir niekada nebetaps pagrindine.
Sukti konservatoriams su G.Landsbergiu liberalizmo keliu yra pavojinga, nes čia teks konkuruoti su vis stiprėjančiais liberalais. Be to, tokiu atveju I.Degutienė dar iki Seimo rinkimų gali atkurti Krikščionių demokratų partiją ir pasitraukti į ją su būriu bendraminčių.
Tokia baigtis labai reali. Štai Panevėžio meras V.Satkevičius ir jo bendraminčiai, žurnalistų pavadinti konservatoriais, skuba taisyti, kad jie yra ne konservatoriai, o krikščionys demokratai ir būna nepatenkinti, jeigu to niekas nepaiso. Toji skiriamoji linija matosi visuose partijos skyriuose.
Artimiausiu metu TS-LKD partija turės apsispręsti, kuriuo keliu sukti, kad neliktų nuošalėje. Praleistas laikas partijai modernizuoti ir lyderiui keisti dabar gali kainuoti labai brangiai.
Europarlamentaras A.Guoga neseniai krykštavo, kad būtų gerai per artėjančius Seimo rinkimus liberalams gauti 71 vietą ir patiems sudaryti vyriausybę. Galima tai vertinti ir kaip emocijų protrūkį, tačiau šis, žvelgiant kitų partijų akimis, košmaras gali virsti realybe.
Jeigu konservatoriai pasuks sankryžoje su G.Landsbergiu į vieną pusę, gali kojų netekti, o jeigu su I.Degutiene eis tiesiai, tai neteks rankų, stovėti vietoje ir dairytis į visas puses būtų dar didesnė kvailystė, nes tada gali ir galvos netekti.
Užduotis pasirinkti būtų sunki kiekvienai partijai, o konservatoriams – ypač. Štai A.Kubilius buvo parinkęs Lietuvai pavyzdžiu Rusijos vadovą V.Putiną garbinantį Vengrijos premjerą V.Orbaną, o šis atsilygino – pažadėjo pakeisti netinkamą Baltijos šalių požiūrį į Rusiją.
Štai kuo baigiasi konservatorių bandymas kabintis konservatyvių idėjų, kai priimi viską mechaniškai ir nepasitaręs su abiem smegenų pusrutuliais. Bet gal naujam lyderiui geriau pavyks ieškoti kelio į pasikeitusios visuomenės širdį?
