Kone pusę savo amžiaus vilnietis smarkiai gėrė, o pastaruosius metus yra visiškai blaivas.
Paskutinius penkis alkoholizmo mėnesius jis gyveno Subačiaus gatvėje, apleistoje Misionierių ligoninėje, plytelėmis išklotame kambaryje, kur anksčiau buvo skrodžiami lavonai.
Be namų likęs Jurijus nesuvokė, kad gyvena kaip siaubo filmo herojus.
„Nerūpėjo, kad morge miegodavau. Ateidavau pagėręs, nieko nesuprasdavau. Ten būdavo ramiau nei kitose patalpose. Kitur po 10–20 žmonių gyveno, o mes 2–3 būdavome. Į morgą net apsauga bijodavo užeiti“, – prisimena nuo priklausomybės gyjantis vilnietis.
Artėjant žiemai su draugu į morgą jie atsitempė senų čiužinių, suklojo juos ant žemės. Žiemą temperatūra morge atšaldavo iki -5, bet ir tai buvo geriau, nei šalti lauke.
Jei kas paklausdavo, ar nebaisu miegoti morge, Jurijus atšaudavo: „Gyvų reikia bijoti, o ne mirusiųjų.“
Ir dabar vyras tvirtina, jog nejausdavo jokio mirties dvelksmo. Morge jam baisesnė buvo ne mirtis, o žudanti priklausomybė.
4 buteliukai odekolono per dieną
Paskutinius girtavimo metus Jurijus vadino pragaru: „Nebuvo jokio gyvenimo.“
Vyras nakvodavo lauke ar apleistuose pastatuose, valgydavo labdaringose valgyklose, kuisdavosi konteineriuose, o pinigų gaudavo parduodamas surinktus butelius.
„Per dieną išgerdavau 4 buteliukus odekolono. Stiprumas – 70 laipsnių. Vienas buteliukas kainavo apie 2 litus. Man per dieną užtekdavo iki 10 litų“, – pasakojo reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ gyventojas.
Žinoma, odekoloną jis gėrė tik paskutiniais ligos metais. Į alkoholizmą vyras klimpti pradėjo nuo „nekaltų“ išgertuvių statybose, kur dirbo. Degtinės sriūbčiojimas darbe tuo metu neatrodė įtartinai.
Vėliau sekė skyrybos, už skolas atimtas butas, prarastas darbas ir gyvenimas gatvėje.
Gėdijosi valkataujančio tėvo
Niekas iš Jurijaus giminaičių pastaruosius 6 metus nežinojo, kur jis. Tik 22-ejų duktė užpernai pamatė jį autobuse, bet nedrįso prieiti.
„Visą laiką buvau girtas. Ji slapstydavosi nuo manęs, nenorėjo, kad draugai pamatytų. Jai būdavo gėda dėl valkataujančio tėvo“, – pasakojo Jurijus.
Dar gyva Jurijaus mama, taip pat sesuo, kuri gyvena Izraelyje. Ji ištekėjusi už žydo, augina daug vaikų. Su jomis vyras taip pat nepalaikė ryšių – buvo visiškai prapuolęs alkoholyje.
„Labai gaila tų metų – prarastas laikas, mąstymas, atmintis, artimi žmonės“, – apgailestavo vilnietis.
Jis džiaugėsi, kad prieš metus vienas susitikimas apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.
Malda prie konteinerio
Viskas prasidėjo, kai Jurijui besikuičiant konteineryje prie jo priėjo nepažįstama moteris. Vyras prisimena tik tiek, kad ji buvo iš krikščionių bažnyčios. Geradarė su Jurijumi sukalbėjo atgailos maldą.
„Meldžiausi kartu, pripažinau savo nuodėmes ir Jėzų Kristų priėmiau kaip savo išgelbėtoją. Net pats nesuvokiu, kaip viskas įvyko“, – prisipažino pašnekovas.
Du mėnesius po paslaptingo susitikimo viskas ėmė keistis.
Jurijus po 6 metų pertraukos paskambino savo pusseserei. Vėliau moteris pasakojo, kad niekada nebuvo praradusi vilties, jog Jurijus vieną dieną sugrįš.
Vyras ėmė lankytis pas giminaitę. „Kasdien kalbėdavome telefonu, užeidavau į svečius nusiprausti, pavalgyti. Ji skalbdavo man drabužius, žinodavo, kur miegu. Pusseserė matė, kad keičiuosi, ieškau pagalbos, domiuosi reabilitacijos centrais. Norėjo man padėti, bet ir neskubino“, – prisimena Jurijus.
Kai jis pasakė pusseserei, kad nori važiuoti į reabilitacijos centrą, ji metė visus darbus ir nuvežė giminaitį į „Naują gyvenimą“.
Pagundos gerti nebejaučia
Po trijų dienų Jurijų ištiko abstinencijos priepuolis, į reabilitacijos centrą atvyko greitoji. „Trečia diena alkoholikams – pats baisiausias momentas. Būna žmonės net miršta. Ir aš jaučiausi kaip apsinuodijęs“, – prisimena reabilitacijos centro gyventojas.
Užtat ketvirtą dieną Jurijus jau pasiprašė darbo. Netrukus vyras tiek sutvirtėjo, kad galėjo važiuoti dirbti į statybas. Net kai aplink vyrai gerdavo, jam grįžti prie senų įpročių nekilo noro.
„Dabar į alkoholį žiūriu kaip į paprastą vandenį. Nejaučiu jokios pagundos gerti“, – sakė vilnietis.
Metus praleidęs reabilitacijos centre, jis išvyko į Ukrainoje veikiančią Biblijos mokyklą. „Buvo paprastas „bomžikas“, o dabar mokosi“, – milžinišką šuolį apibūdino Jurijus.
Trijų mėnesių studijos jį paruoš tarnauti tokiems pat į priklausomybę įklimpusiems žmonėms, koks anksčiau buvo Jurijus. „Tiek metų atidaviau sau, dabar laikas atiduoti laiką kitiems ir Dievui. Aš išgelbėtas, dabar noriu gelbėti kitus“, – tikino vyras.
Kol nesutvirtės, jis liks reabilitacijos centre ir dirbs pagalbininku. Vyras supranta, kad yra dar per silpnas vienas išlaikyti pasirinktą gyvenimo būdą. „Reabilitacijos centras man kaip šeima, kaip draugai, kaip broliai, kurie visą laiką tiesia pagalbos ranką“, – draugyste džiaugėsi pašnekovas.
Svajoja dirbti ligoninėje
Sutapimas ar ne, bet Jurijus ir vėl nori grįžti į ligoninę. Tik šįkart ne gyventi apleistame morge, bet dirbti su sergančiais žmonėmis.
„Mane traukia padėti žmonėms. Kilo noras dirbti ligoninėje. Kiekvienas turi dirbti darbą, kuris jam patinka. Statybose dirbti man nepatiko“, – pasakojo buvęs statybininkas.
Jis ragino kitiems nuo alkoholio ar narkotikų priklausomiems žmonėms nedelsti. „Jei yra problema, tegu kreipiasi. Kardinaliai pasikeis gyvenimas. Patyriau savo kailiu – dabar esu laimingas ir kupinas džiaugsmo“, – liudijo Jurijus.
Reabilitaciją jis atliko centre „Naujas gyvenimas“. Norintys sužinoti daugiau, gali skambinti centro vadovui Marijui Balčiūnui tel. 8 640 17 025. Arba ieškoti informacijos interneto svetainėje www.naujasgyvenimas.com.
Norintys paremti žmonių reabilitaciją, gali pervesti paramą į VšĮ „Naujas gyvenimas“ sąskaitą LT767300010137741501 banke „Swedbank“.
