Pasibjaurėjimo tokiais personažais įspūdžiui sustiprinti buvo papildomai parodyta „valstybės pagrindų griovėjų“ bomžinė aplinka, o vieno jų – pusgirtis kalbėjimo stilius. Laidų vedėjai teisūs: bet kuriam normaliam žmogui turėtų būti keista, kaip į „šnipinėjimo aistrų“ spektaklį vis patenka tie patys iki koktumo atsibodę personažai.
Gal yra ir su palengvėjimu atsidūstančių: ačiū Dievui, viskas Lietuvoje gerai, nes galingiausia save pasaulyje pristatanti žvalgyba, KGB ir GRU sekėja, nieko daugiau, išskyrus acto garintojus ar nuo proto nušokusius buvusius valdininkus, nesuranda.
Apgaulingas nusiraminimas. Nežinau, ką tyrimas atskleis pavardėmis neminėtinų asmenų veiksmuose. Gali būti, kad ši vos ne komiška istorija taip ir liks prevencinė priemonė, įspėjimas visuomenei.
Tačiau žinau bendrą visoms žvalgyboms taisyklę: jeigu reikia, privalu sąjungininkų ieškoti tiek aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, tiek marginalinėse politinėse struktūrose, nebijant susitepti „baltų pirštinių“ – kriminaliniame pasaulyje ar valkatynuose.
Šnipinėjimo užkulisiai yra žmogiškai atstumiantys. Išduodant tėvynę nėra nei etikos, nei estetikos. Verbuojami asmenys ne tik viliojami pinigais, bet ir šantažuojami dėl įvairių silpnybių.
Bijodami viešumo valstybės tarnautojai, ir ne tik jie, pasiduoda, sutinka bendradarbiauti su priešiška žvalgyba. Iš pažiūros orus valdininkas, šantažuojamas su įkalčiais, labai greitai pavirsta gręžiamu skuduru.
Oficiali Rusijos žvalgybos istorija teigia, kad garsusis Kembridžo penketukas sutiko bendradarbiauti su sovietais dėl idėjinių motyvų, tęsiant kovą su fašizmu. Tačiau jau seniai ne paslaptis, kad už „penketuko“ širmos klestėjo orgijos ir homoseksualizmas. Po karo sovietams žūtbūt reikėjo atominio ginklo ir jie labai greitai žvalgybos dėka, iš dalies padedant „penketukui“, jį „susikombinavo“.
Visur yra du lazdos galai. Užverbuotų asmenų likimai tik su retomis išimtimis sėkmingai susiklosto, o dažniausiai – dramatiškai ir tragiškai. Jokie pinigai neatperka to, ką parsidavusiam ar pasidavusiam asmeniui tenka patirti. Įtampa, dvigubas gyvenimas, persekiojimo manija, mintys apie savižudybę, girtavimas – tokios nuolatinės tėvynės išdaviko būsenos.
Ryžtantis tokiam žingsniui reikia ypač stiprios motyvacijos, pasaulėžiūros, nukreiptos prieš rasistines ar ksenofobines ideologijas, totalitarines santvarkas. Visais kitais atvejais laukia tik psichologinis purvas. Daug yra pavyzdžių, kad geriau prisipažinti.
VSD yra paskelbęs aprašymą, kaip vyksta naivių piliečių verbavimas. Intelektualai tą kūrinį menkinamai vadina brošiūra, bet visuomenei ji gali būti naudinga. Lietuvos visuomenė tokia pati kaip ir kitos, nekreipia dėmesio į detales, neatidi, išsiblaškiusi, o žegnojasi tik tada, kai jau žaibuoja ir griaudžia.
Prieš kelias dienas Lietuvos civilinė ir karinė žvalgybos paskelbė savo darbo ataskaitas. Jos geresnės už ankstesnes, informatyvesnės, sisteminės, susiejančios tarpusavyje skirtingus reiškinius. Tačiau, mano manymu, dar neužbaigtos, nes pernelyg abstrakčiai kalbama, ko šiuo metu Rusijos žvalgyba siekia.
Vien dėl sportinio intereso šiais laikais žvalgyba neorganizuojama. Todėl, kad per brangu.
Šiuo metu konkretus Kremliaus rūpestis yra surasti kuo daugiau šalininkų, kurie pasisakytų prieš sankcijas Rusijai dėl pradėto karo Ukrainoje. Rusijos diplomatija ir žvalgyba jau surado devynias sankcijų tikslingumu abejojančias valstybes. Per vienus metus tai nemažai.
Be jokios abejonės, dirbama ne tik aukščiausiu lygiu, bet ir tarp verslo asociacijų, kraštutinių pažiūrų ir „naudingų idiotų“ partijų, neatmetant nuolatinių, bet kuriuos protesto mitingus lankančių piliečių. Kai aiškus tikslas, visi naudingi.
Lietuvos prezidentės ir užsienio reikalų ministro pozicija dėl sankcijų Rusijai tvirtesnė už daugelio ES narių. Ar ji gali pasikeisti? Niekada nesakyk niekada – tokia plieninė žvalgybos taisyklė. Jeigu tvirtą nuomonę turi vadovai, dar nereiškia, kad tokią pat – ir visuomenė. O kokia yra Lietuvos visuomenė?
Man įstrigo „pavardėmis neminėtinos“ grupės vieno personažo pasakojimas, kaip jis lankėsi pas Rusijos ambasadorių Lietuvoje. Tarkime, tai ne beletristikos kūrinys. Jeigu „personažas“ ambasadoje kalbėjo tuo pačiu stiliumi kaip ir TV laidoje, Rusijos diplomatui galėjo kilti tik vienas klausimas: kaip toks veikėjas kažkada tapo Kauno meru?
Tai gal tokia ir jį palaikiusi visuomenė? Kaip įvardyti didelę Lietuvos piliečių grupę, kuri nuolat balsuoja už varstantį teismo duris politiką ir dar papildomai suteikia jam galimybę imti milžinišką atlyginimą Europos Parlamente?
Jeigu nemenka visuomenės dalis neturi jokių idealų ar juolab patriotizmo, kodėl priešiškai žvalgybai su ja nepadirbėti? Tam, suprantama, reikia laiko. Kantrybė yra trečia nekintanti žvalgybos savybė.
Dar vienas Rusijos rūpestis – sulėtinti padidėjusias Lietuvos, kartu ir Latvijos, Estijos bei Lenkijos gynybos stiprinimo apsukas. Žinoma, galima prifarširuoti karinės technikos Karaliaučiuje, bet to negana. Reikia, kad šių valstybių visuomenės reikštų nepasitenkinimą.
Lietuvoje jau buvo surengtas protestas prieš NATO, bet sveikatos požiūriu nelabai žvalūs ir šie tiek nuo „vartojimo“ patinę veidai neįtikino net „bomžų“.
Ketvirta žvalgybos taisyklė – pamiršti nesėkmę ir ramiai ieškoti kitų variantų. Pavardžių neminėjau, bet, manau, ir taip viskas aišku.
