78 metų A.J.Bačkis šiuo metu gyvena šalia Vilniaus kunigų seminarijos įsikūrusiame Nukryžiuotojo Kristaus seserų vienuolyne. “Ko daugiau žmogui reikia?“ – rodydamas savo kuklų būstą ištarė kardinolas A.J.Bačkis. Buvusio Vatikano diplomato ir Vilniaus arkivyskupo širdis, daug kartų gaivinta elektros šoku, patyrusi dvi operacijas, ramybę rado vienuolyne.
Kardinolo darbo kabinete suskambėjęs senovinis laikrodis priminė, kad taip ilgai lauktam pokalbiui skirtas laikas bėga nesustodamas.
Jėgų pakanka ir kelionėms
– Jūsų Eminencija, kaip jaučiatės nulipęs nuo scenos – pasitraukęs iš Vilniaus arkivyskupo pareigų ir apsigyvenęs vienuolyne? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.J.Bačkio.
– Turėjau pasitraukti dėl amžiaus. Ten atsirado nauja šluota, taigi ir nauja tvarka. Kiekvienas vadovas turi savo viziją ir nori ją įgyvendinti. Todėl geriau būti nuošalyje, jam netrukdyti.
O dėmesio man netrūksta. Su politikais ir anksčiau draugysčių neieškojau – bendravau tik tiek, kiek reikėjo ginti Bažnyčios interesus. Kunigai neturi veltis į politiką, jie turi tarnauti žmonėms ir Bažnyčiai.
Bet man ir toliau įdomus Lietuvos gyvenimas, stebiu jį.
– Dirbate kompiuteriu?
– Nesu toks geras specialistas kaip jauni žmonės, kurie viską susiranda internete. Bet paskaitau žinias. Kartais reikia skubiai nusiųsti dokumentą į Vatikaną. Nors paskui jį diplomatiniu paštu siunčiu ir įprastą laišką.
– Prieš dvejus metus Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukotose atsisveikinimo Mišiose raginote tikinčiuosius neprarasti drąsos ir jėgų. O pats ar nestokojate jų?
– Jėgų truputį praradau, nebesu toks stiprus. Bet senatvė juk yra ir graži – padeda užmiršti nereikalingus dalykus. (Juokiasi.)
Vis dar keliauju – kelis kartus per metus nuskrendu į Vatikaną.
Buvau ten ir vasario mėnesį per kardinolų susitikimą su popiežiumi Pranciškumi. O prieš tai į Romą lydėjau Lietuvos vyskupus. Rudenį vėl vyksiu, į Vyskupų sinodą, kuris svarstys šeimos reikalus. Lietuvos vyskupų konferencija mane išrinko atstovauti.
Per Atvelykį mane pakvietė į Paryžių aukoti Mišių ir pakalbėti apie Dievo gailestingumą.
– Neseniai Alpėse sudužusio oro linijų „Germanwings“ lėktuvo katastrofa sukrėtė žmones. Ar nebijote skraidyti lėktuvais?
– Ko bijoti? Keliauti lėktuvais saugu. Žinoma, po tos katastrofos žmonės jaučia nerimą. Tai skaudi nelaimė, bet ji atsitiko todėl, kad vienam žmogui pasimaišė protas.
Kodėl pasaulyje politikai tiek daug triukšmo kelia dabar, o tylėjo, kai Ukrainoje buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas ir žuvo 298 žmonės? Ten taip pat turėjo nuvykti prezidentai ir pagerbti katastrofos aukas.
Manau, kad pasaulio saugumui daug labiau grasina ne tokie pavieniai pamišėliai, o teroristų grupuotės. Vien ginklu kovodamas su terorizmu jo nenugalėsi – reikia keisti žmonių širdis.
Žmogus, kuris jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir tiki Dievą, gerbia kaimynus ir niekada prieš juos nepakels rankos. Juk visi esame vienodi, tie patys broliai ir seserys.
Pamenu, kaip 1971–1973 metais dirbau Nigerijoje. Tada ten musulmonai ir krikščionys gražiai sugyveno. O dabar atvyksta mažos ginkluotos grupės iš arabų kraštų, iš Šiaurės Afrikos ir kiršina.
Kai į konfliktus įsimaišo religija, būna labai blogai.
Laimė – ne turtai
– Pasaulis ne tik nėra labai saugus, jame ir nemažai nelaimingų žmonių, tarp jų ir kunigų. Štai Vilkaviškio vyskupijoje iš gyvenimo pasitraukė net trys kunigai. Kas atsitiko vadinamiesiems sielos gydytojams?
– Kunigai – visuomenės dalis. O joje labai daug pažeistų žmonių, trūksta paprasto žmogiškumo, sveiko proto. Tokiems sunku kurti savo gyvenimą, jie neturi tvirto pagrindo. Ne išimtis ir kunigai.
Pažįstu kunigų, išgyvenusių sunkią vaikystę, užaugusių vaikų namuose. Jie, nepatyrę tikros meilės, yra įpratę kovoti už būvį. Kiti augdami savo šeimose galbūt jautėsi atstumti, tad užaugo nepasitikėdami kitais. Tapę kunigais jie įtariai žiūri į savo parapijiečius, mano, kad jie nori tik išpešti naudos.
Daug žmonių, ne tik kunigų, yra užvaldęs vartojimas – jie geidžia turėti vis daugiau ir todėl nuolat būna nelaimingi.
Kunigui turi būti svarbūs ne prabangos dalykai, o pašaukimas, jo ryšys su Dievu. Jeigu kunigas nėra tam atsidavęs, jo gyvenimas tampa beprasmis. Jis turi kitus paguosti, pakelti, rodyti kelią ir šviesą, o jei pats nebegali eiti tuo keliu?
Bažnyčia nėra Dievas, todėl nereikia vien rūpintis, kad ji gražiai atrodytų. Geriau avaringa Bažnyčia nei per daug savimi susirūpinusi – savo įvaizdžiu, galia, puošnumu.
Popiežius Pranciškus ragina visus, taip pat ir kardinolus, eiti paprastumo keliu.
– Mažų parapijų kunigai padejuoja, kad gauna nedaug aukų, sunku pragyventi. Jums valstybė skyrė 57 eurų pensiją. Ar turite dar pajamų?
– Pragyventi visuomet galima. O iš valdžios niekada nieko neprašiau. Aš 50 metų tarnavau Bažnyčiai, todėl ji turi mane senatvėje išlaikyti.
Gaunu paramą iš vyskupijos – ten esu įkūręs Kunigų solidarumo fondą. Kiekvienas dirbantis kunigas į tą fondą kas mėnesį moka įmokas. Tai veikia panašiai kaip pensijų fondas. Juk kunigui senatvėje reikia vaistų ir kitų būtinų dalykų įsigyti.
O jeigu kunigai skundžiasi mažomis aukomis, gal jie ir patys dėl to kalti? Gal patys nesugeba pritraukti žmonių? Gal užsidėjo kaukę, pastatė barjerą tarp savęs ir parapijiečių?
Kunigai turi būti ne tik paslaugų dalytojai.
Aš ir toliau globoju „Tikėjimo šviesos“ bendruomenę, vienijančią šeimas, auginančias proto negalią turinčius vaikus. Kai jais rūpinuosi, ir pats jaučiu džiaugsmą.
Susitinku ir su grupės „Aš esu“ nariais, jie yra vartoję narkotikus ar turėję kitų priklausomybių. Nesu nei psichologas, nei psichiatras, bet jiems malonu čia ateiti pasikalbėti.
Narkomanija, alkoholizmas yra nelaimė. Bet negalima tokių žmonių nurašyti. Kunigas negali išspręsti visų problemų, tačiau gali išklausyti ir nuraminti.
Į bažnyčią atėjęs žmogus turi jaustis maloniai priimtas, su šypsena, šiluma.
– Ar turite santaupų?
– Kam man jų reikia? Kur aš tuos turtus nusineščiau? Aš turiu savo knygas, turiu iš ko gyventi. Esu dėkingas, kad Lietuvoje kunigų sveikata yra apdrausta.
Širdžiai kenkė ir stresas
– Jums buvo įstatytas širdies stimuliatorius. Buvote gaivintas elektros šoku. Ar širdies veikla susitvarkė?
– Elektros šoką patyriau ne vieną kartą. Taip pat man buvo atliktos dvi širdies operacijos. Tai buvo dėl aritmijos.
Dabar ritmas nereguliarus, tačiau jaučiuosi normaliai.
– Buvote arti mirties?
– Kiekvienas žmogus kiekvieną valandą yra arti mirties.
– Ar jautėte mirties baimę?
– Buvo neramu, norėjau gyventi. Bet žvelgiau į tai labai blaiviai – jei medikai išgelbės, bus gerai, o jei ne – esu Dievo rankose. Santariškėse gydytojai padarė viską, ką galėjo. Ir štai aš gyvas, su jumis kalbuosi.
– Gal širdžiai stresas kenkdavo, juk ėjote atsakingas pareigas, dažnai būdavote viešumoje?
– Neabejoju, kad viskas dėl to ir prasidėjo. Esu jautrus, jaučiu atsakomybę. Kai patirdavau sunkumų, kai kas nors nesisekdavo, dėl to išgyvendavau. Būdavo, koks kunigas ateidavo pasakyti, kad palieka kunigystę. Mes – kaip šeima, o kai kas nors ją palieka, būna skaudu.
Pasaulis greitai keičiasi. Kai sensti, nebespėji pasivyti.
Lyginu jaunuolius, kurie dabar stoja į Kunigų seminariją, ir stojusius prieš 20 metų. Dabartiniai brangina savo laisvę be ribų. Anksčiau Bažnyčia gal buvo per daug sustabarėjusi, o dabar kiekvienas per daug į save atsigręžęs, ieško savo laimės, kaip save realizuoti. Tik ir girdi žodžius „aš“ ir „mano“.
Iš to kyla problemų ir šeimose. Jeigu į santuoką eini tik sau laimės ieškoti, o nesiaukoji dėl sutuoktinio, vaikų, nieko nepavyks.
Jaunimas pasiryžęs padaryti gerų darbų, nuvažiuoti į misijas, tačiau tik trumpam. O tam skirti visą gyvenimą jiems pernelyg sunku.
– Per atsisveikinimo Mišias atsiprašėte visų, kuriuos įskaudinote. Kaip tai galėjo nutikti?
– Pavyzdžiui, iškeli kleboną iš didelės parapijos į mažesnę, ir jis gali pasijusti įskaudintas, neįvertintas, kad nejauti dėkingumo už jo darbą.
Aš buvau visos vyskupijos vyskupas ir mąsčiau ne apie dėkingumą, o apie tai, kad geras kunigas reikalingas apleistoje parapijoje, kur reikia suburti žmones.
Bet ir man būdavo sunku, nes specialiai niekada nesiekiau įskaudinti. Tik negalėjau patenkinti visų norų, pageidavimų. Buvau vadovas ir turėjau nuspręsti taip, kaip labiausiai reikėjo vyskupijos bendram gėriui.
Vieni tai suprasdavo, o kiti išeidavo nukabinę nosį, manęs po to vengdavo, nenorėdavo sutikti.
Gal kartais stačiokiškai pasakydavau, tiesą rėždavau į akis. Bet toks yra mano būdas.
– Kiek būsimųjų kunigų mokosi Vilniaus seminarijoje?
– Tik keturiolika, labai mažai.
Dabar jauni žmonės, jei patiria sunkumų, greitai nuleidžia rankas, pasiduoda, nekovoja. Jie nori pasisekimo tuoj pat, trokšta greitai surasti laimę. Bet dėl laimės reikia kovoti. Reikia nebūti vienam, mokytis bendrumo.
Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad Bažnyčia turėtų būti bendrystės namai ir mokykla. To dar nepasiekėme. Yra parapijų, kur buriasi bendruomenės, bet jos dar nėra tokios gyvos, kad jose žmogus jaustųsi kaip namie.
Kartoti klaidas – velniška
– Jus aplanko liūdesys?
– Liūdesys – kaip debesys danguje, praplaukia ir vėl saulė nušvinta. Normalu jausti liūdesį, kai kas nors nepasisekė. Bet gal Dievas mane taip norėjo pamokyti, kad nemanyčiau, jog viską galiu?
Popiežius Pranciškus neseniai kalbėjo apie tai, kaip svarbu turėti nuolankumo, pripažinti savo silpnybes.
Tik nereikia visą laiką liūdėti – turi atsigauti ir eiti pirmyn. Aš visada buvau atkaklus. Jeigu apsiimdavau atlikti misiją, eidavau iki pabaigos, nors ir vienas likdavau.
– Kaip neprarasti džiaugsmo?
– Reikia džiaugtis tuo, ką turi, o ne žiūrėti į kaimyną, kaip jis gerai gyvena, kokį automobilį turi.
Svarbu neprarasti ir tikėjimo džiaugsmo, pasitikėti Dievu. Tada, jei susirgsi, jei atsitiks kokia nors nelaimė, mokėsi į tai tinkamai pažvelgti. Žinosi, kad tai nėra bausmė, kad Dievas nenubaudė, nenori blogo, o visada esi Jo mylimas. Tai ir suteikia stiprybės.
Kai širdyje nebelieka džiaugsmo, žmonės susirūpina tūkstančiais kitų nesvarbių dalykų. Jie jaučiasi blogai, jeigu nenusiperka didesnio buto, sodybos, jei negali keliauti. Iš tiesų džiaugsmą reikia nešiotis savo širdyje ir pasitenkinti tuo, ką turi.
Pažįstu daugiavaikių šeimų, kuriose dalinamasi tuo, ką turi, ir visi yra laimingi. O kitose manoma, kad ir vienas vaikas yra našta – apriboja laisvę.
– Ar esate klydęs?
– Be abejo. Bet dėl to labai nesijaudinu. Tik reikia atitaisyti klaidas arba stengtis, kad jos nepasikartotų. Klysti yra žmogiška, bet toliau daryti tas pačias klaidas yra velniška.
– Pradėjote tarnauti Šventajam Sostui būdamas studentas, vėliau nuo 1964 metų ten dirbote diplomatinėje tarnyboje. Ar Vatikane yra intrigų?
– Kur daug žmonių, ten yra ir paskalų, intrigų, karjerizmo. Yra plepių – jų neišvengsi.
Bet kai ten dirbau, buvo graži dvasia. Visiems mums rūpėjo Bažnyčia ir žmogus, o ne vien su popieriais dirbti.
Tikra meilė – šeimos pamatai
– Popiežius Pranciškus paskelbė kovą su kunigų pedofilija. Jis privertė ir Lenkijos bažnyčios hierarchus pripažinti šią bėdą.
– Pedofilija yra nepriimtina, to negalima toleruoti.
Tačiau tokius atvejus reikia ištirti. Amerikoje vienas kardinolas buvo apkaltintas be pagrindo. Po kelerių metų jį apkaltinęs jaunuolis prisipažino, kad norėjo tik gauti pinigų.
Siekdami pasipelnyti kai kurie kaltintojai traukia į viešumą dalykus, kurie neva vyko prieš daug metų, kuriuos sunku įrodyti, nėra liudytojų.
Manau, jei žmogus buvo nuskriaustas, gniuždomas, jokie pinigai tos skriaudos neatpirks.
– Kalbama, kad kai kurios vyskupijos moka pašalpas kunigų vaikams, gimusiems iš slapto ryšio. Jums žinoma tokių atvejų?
– Esu girdėjęs, bet konkrečiai nesusidūriau. Jei kunigui gimė vaikas, jis turi palikti kunigystę, būti tėvas ir rūpintis savo vaiku. Vyskupija jokiu būdu neturi prisiimti tokios naštos ir iš žmonių aukų mokėti alimentų. Popiežius Jonas Paulius II buvo griežtas šiuo klausimu: jei turi vaiką, pats esi už jį atsakingas.
Bet negalima jėga priversti dviejų žmonių gyventi kartu, net jeigu ir yra vaikas. Pavyzdžiui, studentai po atsitiktinių lytinių santykių susilaukė vaiko. Be abejo, abu tėvai turi juo rūpintis. Tačiau ar jų sukurta šeima bus tvirta?
– Tai ant kokių pamatų turi būti kuriama šeima?
– Ant tikros meilės. Ji turi būti kaip gyva žarija. Tikra meilė – nesibaigiantis jausmas. Ji juntama protu, širdimi ir valia.
Bent kartą per mėnesį vyras ir žmona turėtų susitikti tik vienu du, nueiti į kavinę ar nuvykti į gamtą ir išsikalbėti.
Iš pradžių tie pokalbiai gali būti sudėtingi, gal tik savo nuoskaudomis dalinsis. Bet reikėtų svarstyti apie tai, ką galima pakeisti šeimoje, kad būtų lengviau ir maloniau gyventi kartu.
Žmoną erzina, kai vyras grįžęs namo įsispiria į šlepetes, įsijungia televizorių ir tik po to prisimena ją. Arba vonioje palieka ant grindų numestus rankšluosčius. Tokios smulkmenos trukdo kurti laimingą gyvenimą.
Mano tėvas buvo labai atidus ir švelnus savo žmonai: visada atidarydavo mano mamai automobilio dureles ir padėdavo įlipti, švenčių proga atnešdavo gėlių. Mes, vaikai, iš to mokėmės.
Taip pat reikia mokėti atsiprašyti, susitaikyti, suderinti nuomonę apie vaikų auklėjimą.
Meilė keičiasi – ir jausmai nebe tie, ir grožis nebe tas. Bet ji visada turi likti šeimos ugnimi, kuri dega ir šildo. Ją kurstyti turi abu, o tam jau reikia valios pastangų.
Dauguma dabar siekia būti laimingi, bet tik retas stengiasi, kad ir kitas būtų laimingas.
– Kas jums yra meilė?
– Esu prisižadėjęs Dievui, įsipareigojęs laikytis celibato. Mano meilė nukreipta į Dievą, Švč.Mergelę Mariją ir visus žmones.
– Ar jūsų gyvenime buvo stiprių pagundų?
– Visuomet būna pagundų, bet turi protą, valią, turi pasirinkęs kelią – su Dievo pagalba eini pirmyn, ir tai yra viskas.
– Vadinasi, buvo moterų, kurios dėl jūsų verkė?
– (Juokiasi.) Taip. Buvo tokių, kurias aš įskaudinau atstumdamas. Tokiais atvejais kunigui būna sunku – jis turi išsaugoti orumą. Turi likti ištikimas savo įsipareigojimui.
Bet celibatas man – ne Bažnyčios primesta taisyklė, nes aš prisižadėjau Dievui. Tai ne išorinė, o vidinė nuostata. Tai, ką paaukojai Dievui, turi saugoti ir branginti.
Tikėjimas – tai uola
– Esate išreiškęs gailestį vaikams, kuriuos emigravę Lietuvos žmonės paliko čia auginti savo tėvams arba kitiems giminaičiams.
– Vaikai, kurie nepažįsta tėvų meilės, išgyvena dramą. Daug yra vaikų, kuriuos augina močiutės.
Vaikai – Dievo dovana, kurią reikia saugoti, branginti. O palikti juos kitų rankose – tai atimti iš jų dalį gyvenimo džiaugsmo.
Sunku duoti patarimų žmonėms, kurie išvyksta tikėdami, kad jų gyvenimas pagerės. Tačiau atminkite, kad niekas negali atstoti tėvų meilės, jokie užsienyje uždirbti pinigai. Jei vaikas augs ne šalia tėvų, jis jausis kaip pamestinukas ir bus nelaimingas.
Todėl visoms emigrantų šeimoms linkiu praleisti šv.Velykas su savo vaikais.
– O ko palinkėtumėte visiems kitiems Lietuvos žmonėms?
– Tikėjimo šviesos ir džiaugsmo. Kad nuėjimas sekmadienį į bažnyčią jiems nebūtų formalumas.
Popiežius Pranciškus sakė, kad tikėjimas nėra ta šviesa, kuri duoda atsakymus į visus klausimus. Tikėjimas – tai švyturėlis, kuris šiuo momentu apšviečia žmogaus kelią tamsioje naktyje. Ir to užtenka.
Todėl visiems palinkėčiau tikėjimo šviesos. Ji duoda ramybę, parodo, kur eiti. Savo kelią reikia atrasti.
Mintys apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą yra tikėjimo išbandymas: ar dar priimame prisikėlimo slėpinį, ar Kristus tikrai prisikėlė? Tiems, kurie netiki, tai tėra pasakos.
Krikščionybė nėra tik ideologija ar taisyklių rinkinys. Jei žmogus tiki, jo gyvenimas yra prasmingas. Ir tas tikėjimas jį nuves į amžiną gyvenimą.
– Tikite amžinuoju gyvenimu?
– Ačiū Dievui, kad tikiu. Ir to tikėjimo niekada nepraradau. Tai uola, kuri žmogų išlaiko, padeda eiti pirmyn per sunkumus, nelaimes, nesėkmes.
