Tačiau atstačius Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos lenkai, nepaisydami tikrinių vardų vartojimo europinės praktikos, ėmėsi versti lietuviškuosius gatvių pavadinimus į lenkų kalbą, tuo pačiu sąmoningai ardydami Lietuvos topografinę sistemą. Kokiu pagrindu imtasi tokios diversijos?
Lenkų aktyvistai, tokių veiksmų pagrindu laiko Europos tautinių mažumų apsaugos konvenciją, kuri pasak Lietuvos lenkų sąjungos sekretoriaus Edvardo Trusevičiaus esą nustato, „kad Lietuvos valstybė „gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba“. Tai visiškas absurdas, pasityčiojimas iš konvencijos, joje juk neminima jokia Europos valstybė, o apie gatvių pavadinimus čia rašoma taip: „Šalys sieks pagal savo teisines sistemas viešai naudoti tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius ženklus ir mažumos kalba“.
Taigi Lietuva, remdamasi „savo teisine sistema“ yra visiškai teisi. Be to, konvencijos žodžiai „tradicinius pavadinimus“ reiškia, kad pavadinimai mažumos kalba galimi tik turint tvirtus buvusių oficialių pavadinimų mažumos kalba įrodymus.
Tačiau kurį pavadinimą reikėtų rinktis, jeigu jų buvo ne vienas? Štai Vilniaus Gedimino prospektas turėjo Lenino, Stalino, A.Mickevičiaus, Laisvės, A.Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat Кафедральная gatvių pavadinimus.
Kuris iš jų būtų istoriškai pateisintas? Anaiptol ne visi. Kitame Lietuvos lenkų „argumente“ – Lenkijos Tautinių mažumų įstatyme pažymėta, kad vietovėms ir gatvėms gali būti „papildomai vartojami tradiciniai (vėlgi tik tradiciniai, istoriškai pateisinti!) pavadinimai mažumų kalbomis“. Tačiau šie pavadinimai „negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933-1945 metų laikotarpiu suteiktais pavadinimais“.
Lygiai tokį patį principą reikėtų taikyti ir Lietuvoje, t.y. eliminuoti ideologiškai motyvuotus Rusijos (iki 1914), Lenkijos (1920-1939 okupuotame Vilniaus krašte) ir Sovietų Sąjungos (1940-1941 ir 1945-1990) okupacijų laikotarpiais suteiktus pavadinimus.
Oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad „Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas“. Tos sąlygos Lietuvoje, skirtingai nuo Lenkijos, yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų.
Dažnai lenkai dar mini Lietuvos-Lenkijos draugystės sutartį, kuri neva irgi įpareigoja rašyti dvikalbius pavadinimus. Sutartyje apie gatvių pavadinimus nėra nė vieno žodžio, ja remtis nėra jokio pagrindo.
Jei kam būtų įdomu, tai Lenkijos įstatyme „Apie lenkų kalbą“ aiškiai pasakyta, kad viešieji užrašai šioje šalyje turi būti lenkų kalba, bet ypatingais atvejais galima ir užsienio kalba. Tačiau įstatyme patikslinama, kad tai neliečia tikrinių vardų, taigi remiantis šiuo įstatymu, gatvių ir aikščių pavadinimai negali būti kitokia nei lenkų kalba. Taip aiškina pati Lenkija. Šioje šalyje dvikalbių gatvių lentelių nėra, išskyrus porą užrašų, kaip politinę dekoraciją, kašubų regione.
Lietuvos Konstitucija bei Valstybinės kalbos įstatymas taip pat reikalauja viešuosius užrašus rašyti valstybine kalba. Vadinasi, nėra jokio nei tarptautinio, nei dvišalio, nei atskirai paimtų Lietuvos ar Lenkijos įstatymų pagrindo dvikalbiams gatvių pavadinimams Lietuvoje. Tuomet kiltų klausimas: kodėl iš viso vyksta šis gatvių lentelių karas?
Aiškinimai tokie: anot LLRA lyderio Valdemaro Tomaševskio, Vilniaus kraštas yra lenkų žemė, todėl lietuviai, kartu ir Lietuva esą turi prisitaikyti prie čionykštės lenkų teisės supratimo, kitaip tariant – spjovimo į Lietuvos įstatymus, jų tiesiog nevykdant. Betgi ir Lenkijos įstatymai neleistų versti gatvių pavadinimų!
Esu užtikęs ir tokį „ūkišką“ aiškinimą: svečiams iš Lenkijos atvykus į kokį nors Vilniaus krašto miestelį esą jiems nesmagu eiti gatve, kurios pavadinimo, t.y. lietuviškų žodžių jie negali nei perskaityti, nei suprasti ką jie reiškia. Todėl kitą kartą į Lietuvą jie gali ir neatvažiuoti...
Jokio karo jau nėra, teigia Šalčininkų savivaldybės administracijos direktorius Josifas Rybakas: „Nauja gatvių ženklinimo tvarka yra stulpelis šalia gatvės ir lentelė su lietuvišku užrašu ant stulpelio, už tai dabar atsako savivaldybė“. Galimas variantas – tiesiog nuimti lenkišką lentelę nuo namo ir palikti tik lietuvišką.
Anot direktoriaus, šiuo metu Šalčininkuose dėl tų lentelių jokių problemų nėra, Vyriausybės atstovas taip pat pretenzijų neturi. Beje, gatvėje užkalbinti šalčininkiečiai irgi neturi priekaištų dėl naujosios tvarkos.
Tai kas ir kodėl šaukia apie lentelių karą? Liūdna, bet tenka pradėti nuo Lenkijos Senato pirmininko Bogdano Borusewiczo, kovo mėnesį atvykęs į Vilnių, jis „neslėpė tam tikro nusivylimo dėl Lietuvos valdžios nevykdomų įsipareigojimų lenkų tautinei mažumai dėl... dvikalbių lentelių“. Ir dar pridėjo, kad „konkrečios problemos, kurių turi lenkai Lietuvoje, nėra išgalvotos, jos turi įtakos ir tarpvalstybiniams Lenkijos ir Lietuvos santykiams“. „Kai kas klausia: gal reikėjo Lietuvą prispausti jai stojant į NATO ar ES? Girdėjau priekaištų mums ir iš Lietuvos lenkų, esą nieko nedarome, nieko nesprendžiame“.
Kokios galingos Lietuvos ir Lenkijos įstatymams prieštaraujančios tos dvikalbės gatvių lentelės! Taip išeitų, kad jos, neprikaltos kur nors Dieveniškių kaime, kelia pavojų netgi NATO plėtrai. Apie tai Lenkijos Senato pirmininkas kalbėjo visai rimtu veidu.
Kiekvieną savaitę radijo „Znad Wilii“ laidoje „Szósty dzień tygodnia“ Lietuvos lenkų inteligentų būrelis, tarp kurių ir Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento vienas vadovų, irgi keikia Lietuvą už įstatymams ir konvencijoms prieštaraujančių lentelių nebuvimą. O signataras Česlavas Okinčycas nusikalbėjo iki to, kad gyvenimą be tų nelegalių lentelių jis pavadino „signataro pralaimėjimu“. Tai bent teisininkas!
Ar galima sustabdyti šių antiįstatyminių gatvių lentelių propagandą ir tuo pačiu lietuvių ir lenkų tautų kiršinimą? Turiu mintyje ne Lenkijos politikus, su jais sunku šia tema kalbėtis (o Rusijos valdžia tuo tik džiaugiasi), bet nors Lietuvos lenkų veikėjus.
Vilčių, prisipažinsiu, nedaug, nes netgi išsilavinęs Lietuvos lenkų jaunimas, susibūręs į „Lenkų diskusijų klubą“ Vilniuje, lentelių fronte irgi mala tuos pačius kovos šūkius. Negi jie nenori „lentelių taikos“, juk Šalčininkų lenkai ją jau pripažino.
