Lietuva pagaliau taiso klaidas, kurių privelta gyvenimo laisvės ir taikos sąlygomis. Kažkuriuo metu buvo pasirinktas raidos kelias, vedantis į aklavietę. Jo simboliai – tariamai taikus mąstymas, kuriantis minkštakūnių bevalių visuomenę. Kūrėme žaliuojantį hobitų slėnį su žemuogių pievelėmis.
Mes – maža taiki šalis, nenorime su niekuo pyktis, tik prekiauti su kaimynais bei tolimesnėmis šalimis. Karių mums reikia nebent paradams, o kiek rimtesnių kovotojų galime parengti tik spaudžiami sąjungininkų – ir tik karinėms misijoms užsienyje.
Šis išglebusių kūnų sanatorijos diskursas labai tiko Rusijai, praeityje ne kartą jau pasinaudojusiai korumpuotu elitu. Kaip medus iš nesaugomo avilio liejosi lipšnūs patarimai. Patys svarbiausi buvo trys. Su kuo kariausite? NATO jūsų neapgins. Gyvenkime taikiai, juk mūsų istorija – bendra, ateitis – irgi.
Bejėgiškumo, nusivylimo savo šalimi ir neišvengiamybės dėl galingojo šeimininko sugrįžimo pojūtis jau pasiekė rusiškos meškos vokalo galimybių ribas. Situacija anai pusei labai palanki – Lietuva jau seniai gyvena pagal civilizuoto pasaulio taisykles, o jiems į taisykles – nusispjaut. Vakarai tik dabar pradeda tai suvokti, todėl iniciatyva – vis dar Maskvos rankose.
Šis taikaus sambūvio letargas, kuriame ilgą laiką mus sėkmingai laikė virvučių tampytojai primena būseną, kurioje yra atsidūrusi Vakarų Europa. Ten žmonės irgi stebėjosi – kaipgi šitaip? Paryžiaus centre viduryje baltos dienos juodi banditai su automatais šaudo taikius gyventojus!
Ponai, stebuklų nebūna. Žemuogių pievelėse žaisti smagu, kalbėtis apie žmogaus teises ir rašyti eilėraščius – nuostabu. Bėda ta, kad atviros saulėtos vietos ir jose atrajojantys žolėdžiai traukia plėšrūnus dideliais dantimis ir nagais. Pievas reikia saugoti. Geriausia – patiems, nes samdiniai po pirmos atakos išsilaksto.
Elitui tupint krūmuose suglaustomis ausimis Rusija patvarkė Lietuvą 1793 metais. Kariuomenė pakluso įsakymui nesipriešinti. Bet tauta okupantui atsakė trimis mėginimais išsivaduoti – 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimais.
Juoda istorija pasikartojo 1940 metais. Mūsų kariuomenė buvo puikiai parengta ir galėjo kovoti su okupantu, bet vėl – įsakymas: nė vieno šūvio. Ir desperatiškas tautos atsakas – 1944-1953 metais trukęs pasipriešinimo karas miškuose.
Dabar Rusija vėl kyla, bet trumpa atmintis ir šventas naivumas kai kam neleidžia patikėti, kad ji galėtų „su mumis vėl šitaip pasielgti“.
Ar teko matyti avilį, kuriame gyvena vien motinėlės ir tranai? Ar skruzdėlyną be karių? Todėl dabartiniai sprendimai tvirtinti gynybą – puikūs, nors ir labai vėluojantys. Tiesa, svarbiausia – ne šarvai ir kita geležis. Esmė – pertvarkyti gynybos sistemą, o kartu – ir pradėti keisti pačią visuomenę. Šitaip kuriant universalias vertybes ir valstybės ateitį.
Bet kaip šauktinių tarnyba susijusi su nacionalinėmis vertybėmis? To paties paklausiau Izraelio kariškių, su kuriais teko nemažai bendrauti kovo pabaigoje.
Šios mažos priešų apsuptos šalies kariuomenėje tarnauja faktiškai kiekvienas pilietis, tad per dvejus trejus privalomos tarnybos metus joje įsigaliojusi kultūra perduodama visuomenės nariams. O jų kariuomenė – tai ne britų, amerikiečių ar rusų armijos klonas. Čia nemanoma, kad ji būtinai turi būti pagrįsta griežta hierarchija, absoliučiu paklusnumus vadovybei ir idėja, kad kareivis tėra mažas uniformuotas varžtelis gigantiškoje karo mašinoje.
Ten numatyta, kaip perduoti įgaliojimus ir atsakomybę žemesnėms grandims, todėl kariai ir karininkai išmoksta savarankiškai priimti sprendimus ekstremaliomis sąlygomis. Jų sprendimai lemia – mirs ar gyvens ginklo broliai. Kartu pratybose ar mūšio lauke patirti sunkumai, pralaimėjimai ir pergalės visiems laikams suriša juos į neišardomą ryšulį. Tai – užsispyrusių laimėtojų, išradėjų ir verslininkų visuomenė.
Žydų valstybės sėkmės istorija nagrinėjama įvairiais pjūviais, bet dėl vieno sutinka visi: šio ekonominio ir socialinio stebuklo kertinis akmuo – kariuomenė. Būtent ten įskiepijamas strateginis nepriklausomas mąstymas, komandinė dvasia ir tėvynės meilė. To nesuteiks joks savas ar svetimas universitetas.
Be pagarbos savos tėvynės gynėjams nebus pagarbos ir pačiai valstybei. Menkinti juos – vadinasi padėti tiems, kurie mūsų šalį nori matyti silpną, nusivylusią, pasmerktą eilinei okupacijai. Pralaimėjusią kovą šiai dar neprasidėjus.
Bet šį kartą viskas bus kitaip. Taiki šalis užsiaugins dyglius, kurių privengs visi plėšrūnai. Krašto ir jos gyventojų gynybos principai pamažu bus įskiepyti. Taip giliai, kad ateityje jų negalėtų išsiurbti jokie politiniai gaivalai, prasimušę į valdžią ir pamėginę vėl viską pertvarkyti „taikios šalies poreikiams“.
Skelbta vampyrų puota žemuogių pievelėje – atšaukiama.
