Gailus atodūsis. Čia – Lietuva. Gal teisus Juozas Erlickas – jei Rusija nuspręstų nusiginkluot, Lietuva užpultų Rusiją. Jei Lietuva galėtų labai stipriai apsiginkluot, gal net išsprogdintų Ameriką. Visas pasaulis laimingas, kad lietuvių potencija nusilpusi.
Visos mintys, kurias surašysiu – šventvagiškos mintys. Jei save laikau esančia už Ukrainą, negaliu net palaikyti Angelos Merkel nuosaikumo. Jei nuojauta man sako, kad Vokietijos kanclerė elgiasi teisingai, mėgindama nugesinti emocijų karus, esu jau kalta. Tikras patriotas į ją turi žiūrėt niekinamai ir vadinti Frau Ribentrop. Taip pat būtina prie kryžiaus kalti B.Obamą, kad jis lieka stebėtojo pozicijoje. Neva, tai – bailumas.
Drąsieji lietuviai greiti paraginti visą pasaulį balnoti žirgus. Pamiršta jie tik tai, kad jei NATO kariaus Ukrainoje, keliaus ten ir lietuvaičiai. Jei tokie murmesiai dėl paprasčiausios šauktinių tarnybos, kas per šaršalas kiltų, jei mūsų vyrai iškeliautų į Donecką.
Būdami kategoriški nė nejuntame, kaip stipriname rusiškos propagandos frontą. Propaganda turi savybę teigti, kad teisi yra tik viena pusė. Jei išsiugdome propagandinį mąstymą, tada turime griežtai pasirinkti – Rusija arba Ukraina, Amerika, Vakarai.
Mildos Bartašiūnaitės „Facebook“ sienoje galima pasiskaityti, kaip kalba pasirinkusieji Rusiją. Iš esmės, visa šnekta yra apie tai, kad Europos Sąjungos, NATO ir Lietuvos gynėjai nuolat nusišneka. Čia yra tiesos. Bendrauti mes nemokam.
Sunku suvokti, kad pasaulis toks sudėtingas, nes kiekvienas žmogus jį mato iš savo perspektyvos. Norisi tikėti, kad tik vienas regėjimo būdas yra teisingas. Todėl ir grūdame visus į sau artimiausią pasaulio schemą. Jei kritikuoji V.Putiną – tada turi piktintis nekovojančiu B.Obama. Jei nesipiktini, tai ką tu tuomet palaikai?
Kas bus, jei garsiai suabejosiu, kad gal Ukrainai tikrai nereikia Krymo? Nori nenori, tokios mintys lenda į galvą, ypač kai paskaitai, kad ten gyventojai vis dar laukia stebuklų iš Rusijos. Tegu patys atsipeikėja, tegu nuskursta, tegu maldauja Ukrainos priimti atgal. Tačiau jei tai išsakysiu viešai, tuoj sulauksiu komentaro, kad leidžiu V.Putinui perbraižyt visų valstybių sienas. Dėl panašaus pasisakymo lietuviai jau pasmerkė M.Chodorkovskį.
Dar viena šventvagiška mintis – karas Ukrainai yra į naudą. Tik kare Ukraina gali susivokti savo tapatybėje. Ukrainiečiai turi pagaliau suprasti, kas jie tokie yra ir kokias gina vertybes gina. Negražu juos vadinti fašistais, bet nereikia šventųjų aureolių dėti Ukrainos oligarchams. Galbūt tik atrodo, kad karas silpnina Ukrainos dvasią. Galbūt tai yra būdas patiems savo kiemą išsivalyt.
Ukraina įsivaizduoja save Europos Sąjungoje. Graži vizija. Bet ar Europos Sąjungai reikėtų Ukrainos? Mieli patriotai, pridėkite ranką prie širdies. Ar norėtumėte, kad Ukraina atkovotų visas separatistų kontroliuojamas teritorijas, prisijungtų prie Europos Sąjungos ir gautų pinigų atstatyti šalies ūkiui? Mušuosi į krūtinę – kalta aš, bet ačiū, Viešpatie, mums jau užtenka Graikijos.
Kartais norisi pasakyt, kaip sako tie pacifistai – nekariaukim svetimo karo. Esu už tai, kad Lietuva apsiginkluotų ir ruoštų galinčius apsiginti vyrus. Nevirkauju, kad tam reikės pinigų iš biudžeto. Tačiau protų karus būtų gerai baigti. Užuot teigę, kas yra tiesa, turime kelti klausimus. Tik nuoširdžiai ir smalsiai keliami klausimai gali užbaigti karą, kuris jau vyksta mumyse. Susišnekėti galime tik klausdami: „Ką iš tiesų jis nori pasakyti? Gal aš ko nors nesuprantu?“
Prorusiškų žmonių tarp mūsų buvimas turi ir pozityvią pusę. Gėjai, skalūnai, šeimų ardymas, juvenalinė justicija, skiepų baubas – visomis šiomis temomis galima mokytis tylėti. Jei kas nors kompanijoje pradeda apie tai ginčytis, iškart žinai – čia nieko neįrodysi. Todėl gali pailsėti tyloje ir kaupti jėgas svarbesniems darbams.
Turbūt tokia pati slinktis ištiks ir bendraujant su Lietuvos patriotais.
