Tokį ne vien R.Šimašiui būdingą požiūrį į sovietinį paveldą mokslinį seminarą „Patogus ir nepatogus paveldas“ Vilniuje surengę architektai ir kultūros istorikai pavadino siauru ir neišmanėlišku. Lietuvos istorijos instituto profesorė Rasa Čepaitienė pašaipiai pastebėjo: „Žaliojo tilto skulptūros kelia neadekvačias aistras, per jas nematome problemos visumos.
Kažkodėl niekam neužkliuva po Nepriklausomybės atkūrimo ant vieno namo Gedimino prospekte atstatyta caro laikų šv.Jurgio skulptūra. O juk šv.Jurgis (Georgijus), Rusijos globėjas, yra rusiškojo imperializmo simbolis, šv.Jurgis puošia ir dabartinės Rusijos herbą“.
Architektas Augis Gučas sarkazmu persmelktame pranešime „Špižinis burbulas" triukšmą dėl keurių ketaus skulptūrinių grupių ant Žaliojo tilto irgi vadino nesveiku ir įžvelgė bandymus tyčia kiršinti visuomenę.
„Panašiai prieš dešimtmetį intelektualų ir kai kurių politikų buvo pjudomas Vilniaus pilies Žemutiniųjų rūmų atstatymas, tai primena ir vėliau sekusią vadinamąją Garliavos mergaitės istoriją. Beveik neįmanoma nustatyti, kaip įsiplieskė diskusijos, bet jos tokios aštrios, kad argumentų nebesiklausoma. Prieš bolševikinį paveldą kovojama bolševikiniais metodais“, – sakė A.Gučas.
Teks griauti ir Katedros fasadą?
Kalbėdamas apie Žaliojo tilto skulptūras, architektas pabrėžė, kad pravardžiavimas balvonais, stabais, žaliaisiais žmogeliukais nieko nepasako apie jų meninę vertę ar vaizduojamų siužetų turinį, o ir vadinti tas skulptūras paminklais ir simboliais, jo manymu, neteisinga.
„Tai ne paminklai, o dekoratyvinės skulptūros, tai ne simboliai, o alegorijos, vaizduojančios ano laikotarpio pagrindinių socialinių grupių atstovus. O štai skulptūros, vainikuojančios Vilniaus Katedros pagrindinį frontoną, iš tiesų yra simboliai: šv.Elena su kryžiumi centre – Rusijos globėja, o kraštuose šv.Kazimieras ir šv.Stanislovas – Lietuvos ir Lenkijos globėjai. Ar ir jas kam nors šaus į galvą griauti?“ – ironiškai klausė A.Gučas.
Kaip labiau prisitaikėlišką ir apsimestinę, nei Žaliojo tilto figūros, architektas paminėjo J.Mikėno skulptūrą sovietinei kosmonautikai šlovinti – stovinčią prie Nacionalinės galerijos – kaip tik ten ir vyko nepatogiam sovietiniams paveldui aptarti skirtas seminaras -diskusija.
Savo aštrią kalbą A.Gučas baigė rašytojo, antisovietinio disidento Tomo Venclovos jam pasakytais žodžiais: „Taigi esu prieš Žaliojo tilto pertvarkymą – jeigu jis įvyks, kada nors mums dėl to bus gėda“.
Siūlo perkelti į Tuskulėnų parką
Diskusijos metu ne visi architektai ir meno istorikai šiaušėsi prieš siūlymus nuimti skulptūras nuo Žaliojo tilto ir jas išstatyti kitoje erdvėje. Vilniaus dailės akademijos profesorė Giedrė Jankevičiūtė sakė, kad tinkama vieta skulptūroms būtų kuriamas ir niekaip neįkuriamas Homo sovieticus muziejus Tuskulėnų parke.
„Ar prisibels proto balsas į politikų ir valdininkų duris?“ – retoriškai klausė profesorė.
G.Jankevičiūtė stebėjosi, kad sovietmečio muziejus Tuskulėnų parko komplekse vis neatidaromas, nors jam įrengti jau išeikvota daug lėšų.
Apie sovietinį paveldą kaip konfliktą kalbėjęs Kauno technologijos universiteto architektūros Vaidas Petrulis Žaliąjį tiltą siūlė paversti Diskusijų tiltu – vieta, kurioje susitiktų ir diskutuotų skirtingos kartos, įvairūs požiūriai. Sovietinis paveldas – našlaitis
Istorikė R.Čepaitienė ragino į sovietinių laikų kultūros paveldą pažvelgti plačiau, per pasaulinę totalitarizmo paveldo prizmę.
„Kieno nuosavybė yra šis paveldas? Atsakymas tarsi aiškus – totalitarinių režimų. Bet tie režimai mirę. Ką daryti su jo meno, dailės palikimu, ką jis reiškia šiandien?“ – diskusijų lauką apibrėžė mokslininkė.
R.Čepaitienė atkreipė dėmesį, jog totalitarizmas nesukūrė originalaus meno stiliaus, rėmėsi akademinio meno formomis. Stalininiais laikais vyravo klasicizmas (jam priskiriamas ir Žaliojo tilto skulptūrų stilius), vėliau jį pakeitė postmodernizmas.
Istorikės pastebėjimu, ne vien Lietuvoje, bet ir visose totalitarinius režimus išgyvenusiose Europos šalyse (socialistinėje Rytų Europoje, fašistinėje Italijoje, nacistinėje Vokietijoje) totalitarizmo paveldas tapo nepatogiu ir erzinančiu.
Jo likimas įvairus – nuo naikinimo iki išsaugojimo ar panaudojimo komerciniams tikslas. Sovietinis palikimo panaudojimas verslui, yuo pačiu išsaugant ir atmintį, atsispindi Grūto parke.
Dučės vardas neištrintas
Po Vokietijos kapituliacijos daugelis nacių viešpatavimo laikotarpį liudijančių skulptūrų buvo nugriautos, nuo pastatų nulupinėtos svastikos. Kai kurios nacizmą menančios vietos, tokios kaip Cepelino laukas (ten vykdavo SS paradai) prie Nurnbergo – apleisti.
Bet Italijoje, pavyzdžiui, išliko aikštė su ant šaligatvio plytelių įspaustais užrašais „Duce“, restauruota Florencijos geležinkelio stotis, kurios pastato formos, matomos iš lėktuvo skrydžio, atkartoja liktoriaus ryšulį su kirviu viduje – itališkojo fašizmo simbolį.
Kitoks Berlyno sienos likimas – paliktas tik jos fragmentas, o sienos gabalai nukeliavo į įvairius pasaulio miestus, vienas luitas garbingai įkurdintas net Pietų Korėjos sostinėje, Seule.
Tarybinė degtinė – iš ilgesio ašarų
R.Čepaitienė minėjo ir tokį reiškinį, kaip totalitarinės praeities panaudojimą rinkodarai. Sovietine nostalgija Lietuvoje buvo panaudota sukuriant tokius prekės ženklus, kaip „Tarybinės dešrelės“, „Tarybinė degtinė“.
Vis tik sumanymas pasinaudoti vyresnės kartos jaunystės ilgesiu kilo ne Lietuvoje, o Rytų Vokietijoje (buvusioje Vokietijos Demokratinės Respublikos erdvėje – red.). Vienu metu buvo pasirodę labai gerai perkamų suvenyrų, pažymėtų ano meto komunistine simbolika. Vakaruose šis reiškinys vadinamas „Ostalgija“.
Bandydama apibendrinti požiūrius į labiausiai Lietuvoje ginčytiną sovietinės kultūrpos palikimą, R.Čepaitienė ragino Žaliąjį tiltą vertinti kaip istorinę atmintį liudijančią visumą: matyti ne tik sovietinę santvarką šlovinančias skulptūras, bet ir po tiltu pakabinta masyvią grandinę.
„Jeigu skulptūros atspindi paradinę sovietinės visuomenės pusę, tai grandinė atskleidžia tikrąją to režimo esmę, vergovę. Tokiu būdu Žaliojo tilto kompleksas su skulptūromis ir grandine sudaro pamokomą istorinį turinį“, – padarė išvadą istorikė.
Daug aistrų sukėlusias Žaliojo tilto skulptūras iš saugotinų vertybių sąrašo siūlė braukti ir Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentui priklausantis Kultūros paveldo centras.
Tačiau vienintelė teisinę paveldo apsaugą galinti naikinti institucija, veikianti savarankiškai, – iš kultūros vertybių ekspertų sudaryta Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba tai daryti atsisakė.
