Visuomenė išreikšti pagarbą signatarui ir tarti atsisveikinimo žodį nuo trečiadienio galėjo Mokslų akademijos salėje. Ten stovėjo urna su R.Ozolo palaikais. Signataras amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse.
Skambėjo J.Marcinkevičiaus eilės
Pareikšti paskutinės pagarbos R.Ozolui atėjo šimtai žmonių – valstybės vadovai, bendražygiai sąjūdininkai, politikai, kultūros veikėjai: premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Vytautas Landsbergis, Mečys Laurinkus, Vydas Gedvilas, Egidijus Vareikis, Algirdas Kaušpėdas ir kiti.
Baltomis gėlėmis nešini žmonės paskutinius žodžius parašė užuojautų knygoje.
Prieš išnešant urną su R.Ozolo palaikais, Mokslų akademijoje giedojo choras, kuris atliko ir Justino Marcinkevičiaus kūrinį „Lietuva“ bei Maironio „Lietuva brangi“.
Po sunkios ligos 76 metų R.Ozolas mirė pirmadienį, antrąją Velykų dieną. Jį pakirto plaučių vėžys. R.Ozolo sveikata smarkiai pablogėjo maždaug prieš mėnesį, paskutines dienas jis praleido ligoninėje.
„R.Ozolas buvo nepaprastos energijos žmogus“, – atėjęs atsisveikinti su bendražygiu sakė profesorius V.Landsbergis.
Prie kapo – pagarbūs žodžiai
Antakalnio kapinėse R.Ozolas palaidotas šalia disidentės Rūtos Gajauskaitės kapo.
Seimo pirmininkė prie R.Ozolo kapo pasakė kalbą, prisiminė signataro nuveiktus darbus. „Jo mintys ir įžvalgos pralenkė savo laikmetį“, – kalbėjo L.Graužinienė.
Ji pabrėžė, kad savo gyvenimo kelią signataras vertino kukliai, savo prisiminimuose ne kartą pabrėžė klydęs.
„R.Ozolas pagrįstai vadinamas viena ryškiausių Lietuvos atgimimo asmenybių. Jis buvo vienas iš tų, kurių pati prigimtis užkoduoja laisvės geną. Geną, kuris atmetą melą ir savanaudiškumą. Tokie žmonės tampa tikraisiais istorijos kūrėjais.
Tikiu, kad laikui nepavaldi R.Ozolo išmintis ir jo darbai taps vertingu palikimu ateities kartoms. Jis buvo ir išliks autoritetu, vedliu, gyvenimo mokytoju. Mokytoju iš didžiosios raidės. Tegul mūsų nuoširdi paguoda lydi velionio artimuosius šią sunkią netekties valandą.
Pacituosiu paties R.Ozolo mintį apie nebūtį. Ko tikrai ilgėsiuos ten? Tai saulėtų ąžuolų. Šiandien mes visi lenkdami galvas tau sakome – pats esi ąžuolas amžinybės šviesoje ir mūsų atmintyje“, – kalbėjo L.Graužinienė.
Signataras Bronislovas Genzelis kad su R.Ozolu bičiuliais buvo 50 metų. Jam ši savaitė skaudi, nes neteko dviejų savo draugų ir bendražygių.
„R.Ozolas priklauso tiems, kurie nėra pasakę netiesos. Kaip mes sakydavome – negalima visko sakyti, bet galima daug nesakyti ir niekada nesakyti to, ko negalvoji. Nė vieno žodžio, nė vieno sakinio jis nėra ištaręs, jeigu to negalvojo“, – prie bičiulio kapo sakė B.Genzelis.
Ypatinga asmenybė
Filosofas Vytautas Radžvilas prisimindamas bičiulį pabrėžė, kad žmogaus rangas yra jo paties gyvenime pasiekta dvasinė aukštuma.
„Kiekvienoje tautoje atsiranda saujelė, kartais per šimtmečius vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Jie ypatingi todėl, kad jiems yra dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis yra steigiamas, nes tam, kad jis atsirastų, pirmiausia jis turi gimti žmogaus dvasioje. Ypatingas R.Ozolo rangas ir yra toks, kad jis visą savo gyvenimą steigė savo brangiausią kūdikį – Lietuvą“, – kalbėjo filosofas.
V.Radžvilas pabrėžė, kad kitus R.Ozolas mokė mąstyti ir įvardinti Lietuvą. Dėl to daug kas stebisi, kad jo kalba kartais būdavo sunki ir nelengvai suprantama. Filosofas pabrėžė, kad kitaip ir negalėjo būti.
„Norint, kad toji kalba būtų lengva, reikia terpės, kurioje gali kalbėti. Tuo tarpu R.Ozolas buvo iš tų, kurie šitą Lietuvos mintį ir Lietuvos žodį kūrė absoliučioje vienatvėje. Užtat kiekvienas jo žodis neapsakomai svarus. Kai atėjo atgimimo valanda, jis buvo vienas iš tų, kuriems nereikėjo mokytis atgimstančios Lietuvos kalbos“, – sakė V.Radžvilas.
Jis pabrėžė, kad R.Ozolas visuomet suprato kas yra valstybė ir, kad ji negali egzistuoti be tautos.
Aktyvus kovotojas už laisvę
Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą R.Ozolas sovietmečiu 17 metų Vilniaus universitete dėstė filosofiją, aštuntajame dešimtmetyje dirbo LSSR Ministrų Tarybos sekretoriate, vėliau – „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.
Atgimimo metu R.Ozolas tapo vienu Sąjūdžio vadovų, įsteigė ir redagavo savaitraštį „Atgimimas“. 1990 metų kovo 11-ąją būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu balsavo už istorinį aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. 1990–1991 metais pirmojoje Vyriausybėje jis ėjo vicepremjero pareigas.
Nepriklausomos Lietuvos parlamente R.Ozolas dirbo nuo 1990 iki 2000 metų, vadovavo Lietuvos centro partijai.
Iš politikos ir visuomenės gyvenimo jis nesitraukė ir pralaimėjęs vėlesnius rinkimus, su bendražygiais nesėkmingai bandė inicijuoti referendumą prieš euro įvedimą.
R.Ozolas yra parašęs kelias dešimtis knygų. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino antrojo laipsnio ordinu.
Balandžio 3-iąją, Kaune mirė kitas aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, 72 metų signataras Algirdas Patackas. Jį taip pat pakirto onkologinė liga – kepenų vėžys.
